Jau norėčiau tekėti, bet...

Na saulyt, nereiktu taip jau nuvertinti gyvenimo kartu ... suprantu, kad skaudu ir pan. bet reikia rasti ir ta gera puse, del ko reiketu dziauktis .. kad ir mokslai, juk baigsi ir turesi diploma !!! Argi ne puikus ivykis gyvenime?

mes va esam kartu 4m, maziui jau 3m,bet apie vestuves pasikalbam, abu norim gamtoje
realiai daugiuau nieko ir neisivaizudojam,nezinau nei spalvu gamos, nei ka kviesciau, zinau tik, kad jo mamos nekviesciau
man vestuves tai tik savotiskas 2zmoniu balius:) o kam kelti vestuves jei nezinai ko nori...

kad nuo šitų visų stresų jau nebemoku džiaugtis gyvenimu

pirma mintis pagalvojus apie tai, kad baigsiu universitetą - būsiu diplomuota bedarbė

Na o gal nebusi
Mes ir zinome kokiu norime, neiprastu ... tai vadinasi tik dviese, na gal dar su maziuku kur islekt ir susituokt ... pvz kad kokiuose Maldyvuose, bet tam reikia dar taupyt, tai va gal ir taupom vadinasi

Aš jau pasikartosiu. Tačiau jei mergina nuo mažų dienų tik ir svajojo apie vestuves balta suknele, mylintį vyrą ir vaikus. Taip, jai ištiesų sunku to viso nesulaukti.
Kitoms, kurioms tai nėra gyvenimo svajonė ir pats didžiausias noras, ta balta suknelė ir altorius, jos visai kitaip reaguoja.
Va, Reika, 3m augina vaiką kartu, gyvena, be jokių vestuvių, ir matyt žmogus nekelia audrų

vat as niekad apie vestuves nemasciau, prisipazinsiu nesu dalyvavusi, tik viena drauge pasveikinusi kaune rotusej...
plius esu suvalkiete, tai vestuvem leisti 10 000 jau man ziauru
Nezinau, neturiu minciu apie vestuves, jos nesiekia toliau nei vestuvine suknele ir puokste(vininteli dalyka ka zinau, tai noriu bijunu ) viskas, nejauciu poreikio... o MB net atostogu is darbo tingi pasimti, tai ka jau apie vestuves kalbeti
Papildyta:
ps:
galeciau priversti vesti, bet kam? nuo to niekas nepasikeistu, tik bumbetu man panosej ,kad verciu ji ta daryti

Va čia savas žmogus.
Man teko dalyvauti vestuvėse, tai po to pasakiau, kad mano tai jau visai nebus. Apie tai niekad nesvajojau, niekad nenorėjau. Labiau kiti dalykai rūpėjo.
Ir jau esu sakiusi, kad jos bus dėl materialių dalykų žiūrint į ateitį. Aš ir taip galėčiau gyventi ir nesukti sau galvos, MB irgi

Niu ir privaret jus cia meginos per pora dienu, vos speju skaityt saunuoles
MAno situacija labai panasi i ,,nuotakos siaubunes'' daug dalyku sutampa. Taip as jauna, bet gyvent kartu tai netrugdo, tai kodel turetu trugdyt susituokus? kazkuri su savo vaikinais?kalbam dar ir kaip ir visada tas pats, gal kada nors, bet ne dbr. Man jau tiesa sakant igriso tokie issisukinejimai kaip mazo vaiko Dabar mano galvoje ir sirdyje tikras perversmas. Viskas labai idomiai klostosi ir pradedu mastyt gal tai likimas? papasakosiu, nes labai reikia issiliet, o siuo metu nera kam. Isvykau i Anglija savaitei aplankyt mamos ir brolio, pabuvau viskas ok, turejau grizti sekmadieni i Lietuva. Sestadieni nutiko taip, kad pati nepajutus susizvalgiau su brolio draugu, nuejom i sokius, buciavomes, buvo taip gera salia jo ir silta, negaljau suprast kodel taip elgiuosi, bet vistiek to norejau. Sekmadieni vaziuodama i oro uosta, galvojau, kad tai tiesiog nuotykis ir tiek, grisiu namo pamirsiu. Bet paemiau ir pavelavau i lektuva 10 min del to, kad uzstrigom kamtyje ant kelio. Grizau vel pas mama, radau ji ir pajutau, kad nenoriu is cia isvaziuo....Bilietas uzsakytas pirmadieniui ir as jo labai nelaukiu, man taip gera su siuo vaikinu, nesuprantu pati saves kodel taip elgiuosi, bet negaliu neeit pas ji, mane taip traukia, taip gera ir jauku salia jo, jam taip pat, per pora dienu taip prisirisau, kad rodos n metu kartu esam...Sirdis jaucia, kad noriu pasilikt su juo, o protas, kad manes laukia kitas, namie. Kad su juo praleisti 5,5 metu, kad daug patirta, noreciau viska mesti, bet nezinau ar pajegsiu, labai sunku apsispresti. Bet dbr jau nezinau ar noriu teketi uz to, kuris manes nenori vesti, kurio labai daznai nesuprantu ir yra daug dalyku, kurie manes netenkina. Nezinau kodel, bet jauciu, kad sis vaikinas, kuri siuo metu su manim Anglijoj visai kitoks, nors pazistu nedaug (anksciau esam bendrave siek tiek), bet kazkodel jauciu, kad su juo buciau laiminga. Sirdis sako viena, o protas kita ir nezinau ko klausyt zinau tik viena, kad man cia labai gera ir nenoriu grizti ten, kur manes laukia tas, uz kurio pries pora dienu norejau teketi, o dbr jau abejoju...labai sunkus momentas mano gyvenime ir nezinau kaip spresti sia beda. Gal tai likimas?kodel pavelavau i lektuva? kodel sutikau ji? kodel jis mane pabuciavo, nors zinojo, kad gyvenu su kitu? gal kam kils minciu, aisku patarti niekas man negali, bet kartais is sono viskas geriau matosi....

Na, viskas išties klostosi labai įdomiai.
Aš netikiu tokiu dalyku kaip 'likimas', manau mes patys kuriame savo gyvenimą ir situacijas. O visa kita sutapimai.
Labai dažnai net patys nesuvokdami darome tam tikrus dalykus. Tavo (tikiuosi galiu kreiptis tu) atveju, manau nesijautei visiškai saugi su savo draugu LT, dėl to nors kelioms akimirkoms norėjosi pabėgti nuo viso to galvos skausmo dėl vestuvių, ir pasidavei tai akimirkai. Ir manau tai nebuvo blogai. Jei sąžinė negraužia dėl tokio poelgio, tai šį tą parodo.

Šiaip ar taip, kiekvienas sau pats žinome kas mums geriausia. Kartais to didelio perversmo mūsų gyvenime labai reikia.

nenorit jus dar teket ir tiek... pasidziaukit gyvenimu, nes "sugyventinis" jum jau tik iprocio relkalu patapes.

Matyt taip ir yra.
Kažkaip mylinčios ir mylimos (kaip sako) moters ir norinčios tekėti už savo išrinktojo neįsivazduoju kito glėbyje.

gal ir taip... aisku kalta as, bet kai zmogus negauna ko nori, pradeda to ieskoti kitur, kur gali gauti, gal ir mano atveju taip nutiko...