Kai mes draugavom, aš irgi dažnai akytėm klapsėdavau, pamačiusi mažą vaikiuką (labai myliu vaikučius) ištirpdavau ir jam aiškindavau, koks nuostabus tas vaikelis ir kaip nuostabu tokį turėti

... Ir dar savo laiku labai kankinausi, kai jis niekaip negalėjo apsispręsti, ar nori su manim būti "visą likusį gyvenimą", ar ne. Bet žinote, apie ką galvoju dabar? Kai jau ruošiamės vestuvėms, taip norėtųsi sugrąžinti atgal tą draugystės pradžią, kai taip nedrąsu buvo prisiliesti, paimti už rankos, o jau pirmąkart sakomų žodžių "Aš tave myliu" klausyčiau ir klausyčiau...

Deja, pirmas kartas niekada nebegrįš...

Bet iš to, ką parašiau, norėjau tik papostringauti, kad kartais gal nebūtinai reikia skubėti, o galima tiesiog pasimėgauti tuo santykių etapu, kuris yra...