Jau norėčiau tekėti, bet...

Va man keista,kaip taip vyraina ir moterys sako,vestuves kelsim,kai namą pasistatysim,kai gerą darbą turėsim.....o tu kleckau,o kiek žmonių visą gyvenimą nori to namo ir darbo,bet ir su didžiausiom pastangom nesigauna to namo pasistayt...pasvajoti visiems lengva,bet teisybė ta,kad arba pasiseks arba ne. Mes susituokėm be namo,be darbo,net be universiteto diplomo ir ne iš reikalo...na ir labai laimingai gyvenam kartu mokomės ir jau visko gyvenime sieksim kaip šeima

As galiu pasakyt is patirties, pati priverciau vaikina pasipirsti, nusitempiau kur reikia, kad zieda nupirktu ir t.t pasipirso, sakiau jam kad cia tik del akiu, tipo busim susizadeje ir niekas nekibs kad gyvenam susimete be jokiu isipareigojimu.
tada puse metu padariau pauze ir apie vestuves nekalbejau, jis mane, kad jos dar negreit bus ir buvo ramus. Tada reikiamu metu viska suorganizavau, apsukau ji ir jau ne uz kalnu svesim vestuves. Galima sakyt, vien tik gudrumu ir kantrybe, be jokiu nestumu ir t.t gavau ko noriu. Siuolaikiniai vyrai del daug priezasciu neskuba to daryt. Jei viskas tik del to kad nera daug pinigu, tai galima atsisakyt vestuviu puotos, susituokt kukliai. Bet jei vyksta issisukinejimai del kitu priezasciu, tai geriau palikt toki vyra ir negaist laiko. Atsiras tada kitas tikras princas, kuris pats pasipirs.
Tai vat svarbu zinot savo verte ir pasakyt vyrui kad nors ir neturim daug pinigu, bet galim vistiek kukliai ir graziai susituokt, nes man gyvent susimetus ir but tik tavo sugyventine sitieki laiko yra zeminanti padetis. Tad jeigu mane myli, tai buk vyras ir issprendziam si klausima, nes as jau irodziau savo meile ir gyvenau be jokiu isipareigojimu sitiek laiko. O jei ne tai neketinu visa savo jaunyste atiduot zmogui kuris manes nevertina ir iseinu gyvent atskirai, kol mano gyvenime atsiras tas zmogus, kuris mane gerbs ir nebijos isipareigot. Nes as to verta!

Šaunuolė, Šėtonyte,
bet aš tai nenorėčiau pernelyg spausti savo draugo, jau geriau palauksiu tos akimirkos, kai jis pajus, kad negali be manęs. kažkaip galvoju, kad per prievartą mylimas nebūsi

Anksčiau tėvai, mūsų seneliai tuokdavosi be santaupų, turto, turėjo tik darbelius arba studijas su minimalia stipendija ir ką..... išgyveno, nugyveno ir užgyveno.
O kai viskas "ant gatavo" - namas pūpso, darbas nešantis pelną yra, namai aprūpinti, mašiną kiekvienas turi ir t.t., tai belieka lakstyt galvą užvertus ir nuotykių ieškot, nes nėra bendrų rūpsečių, planų, siekių. Va taip ir didėja skyrybų statistika, nes iš gero gyvenimo ir pasileidžiama "laukais- nikeliuotais ragais", kas belieka jaunam, kai buitis aprūpinta - blevyzgos ir tiek, kol dar jaunas


Mes tuokėmės labai anksti ir iš reikalo (nepaisant to, kad pradraugavom 4m tai toks tas ir reikalas ) man buvo 18m, jam 20m. Tai apie kokius "stabilius pagrindus " galėjo būt kalba Aš dar dvyliktokė buvau, jis tik pradėjęs dirbt, santaupų minimaliai, kiekvienas gyvenom su savo tėvais
Na ir ką, planavom, kad vistiek tuoksimės po metelių kitų, bet gyvenimas įvykius paskubino ir susituokėm.... Aišku nieko pradžioj neturėjom, gyvenom pas mano tėvus, aš nedirbau, tik jis vienas, taupėm, stengėmės, mąstėm, planavom, daug kalbėdavomės, svajodavom ir tie bendri rūpestėliai, planai suartino labai, o dabar tai ką turim ir užgyvenom - bent jau žinom kad bendrom jėgom, pastangom ir darbu turim, nereikia viens kitam į akis susipykus prikišt, čia mano buvo, o tu pilkas basas atėjai ant gatavo (kas tikrai danai nutinka)....


Ir jei žmonės delsia ir nesituokia motyvuodami vien tik tuo, kad dar nieko neturim, neužgyvenom - man rodos tai yra tiesiog neapsisprendimo, jausmų netvirtumo priedanga....
Dabar toks amžius, kad susituokus galima lygiai tą patį užgyvent, kaip ir nesusituokus Galų gale yra galimybė be jokių problemų planuot šeimos sudėtį (ne taip kaip anksčiau - kiek Dievas davė....).
Todėl jei meilė yra ir noras būt su tuo žmogumi iki grabo lentos - tai tie materialumai dažnai lieka nuošalį, vienintelė mintis - "noriu būt su juo ir laimingai gyvet", o visą kaitą pasieksim kartu

sveikos
mes jau metai bevek kartu pakalbam apie vestuves pasvajojam ir jis uztyla...sako tu man pasipirsk tai palauksiu svenciu jei iki to laiko jis nepasipirs pasipirsiu as nes man musu santykiai yra geri ir as noreciau juos itvirtinti...bet draugas vis sako kam tos vestu ves kam ju reikia sako noriu isipareigojimu jis sako kam ir taip gerai...nzn jau nukabinu nosi pamazu...

Nemanau, kad verta nosį nukabinti tik metus padraugavus.. Kai kurie vyrai tokie jau yra, kad nežino kam tos vestuvės reikalingos Ypač jei nėra religingi ir jiems atrodo, kad nieko tokio gyventi nesusituokus.
Mes su vyru prieš vestuves jau tris metus ir gyvenome kartu, tai gal todėl jam irgi nebuvo aišku kam vestuvės reikalingos, juk ir taip viskas yra labai gerai Bet paskui pradėjome kalbėtis apie tai vis dažniau, kildavo ir mažų ginčų dėl to ar reikia ar nereikia. Paskui jau sutarėm, kad kažkada reikia, bet jis vis sakė, kad dar neįsivaizduoja kaip visa šventė turėtų atrodyti, o bet kaip nenori, tai aš gerai pagalvojau ir pasiūliau jam tokių šventės idėjų, kurios jam labai patiko, o tada jau ir nebeliko kliučių
Taigi nereikia labai jau per jėgą skubinti įvykių, geriau pamažu ir draugiškai

taip geriau neskubeti, taciau jau kalbame apie tai pasvajojame ir po to jis nutyla...tai man belieka laukti tada bet jei taip dar kelis metus tai tiesiog nebeydomu net o jau gyvenam kartu ir planu milijonai tos vestuves ir vaikai tik tolsta ir tolsta

o mes ir išskirt spėjom per šį laiką...po šešių metų kartu..tai ir nesulaukiau jokių pokyčių gyvenime, jokių pastangų...kai vieną dieną supratau, kad nebeboriu būti sugyventine, namų šeimininke, virėja...noriu gyventi - susidėjau daiktus ir išėjau...

visko buna...laikykis kaip sakoma nera to blogo kas neiseitu i gera...as dar luktelsiu

ačiū, stengiuos nesižvalgyti į praeitį. nes mano nuomone, žmonės nesikeičia, jei kažkas tavęs žmoguje netenkina ir nemoki su tuo susitaikyti, reikia pasitraukti..

vistiek mes stipriausios esame

ir pačios geriausios