Bulimija & Anoreksija

Aš +-6 metus sergu. Niekada nesigydžiau, bet būdavo periodai, kai valgydavau normaliai, reikiamą kalorijų kiekį be jokių vėmimų. Aš irgi laikausi tos nuomonės, kad VS palieka pėdsaką visą gyvenimą. Niekada netampa lengviau, tiesiog "pasveikus" išmokstama geriau su tuo susitvarkyti.
Nežinau, ar esi skaičiusi autobiografinę knygą Marya Hornbacher "Wasted". Ji taip pat sirgo bulimija, po to anoreksija, kai nusprendė gydytis požiūris neėmė ir nepasikeitė per naktį. Ji vis dar savikritiškai vertino savo kūną, turėjo baimių. Juk prisiminimų neištrinsi Bet į tą pasveikimą tikrai verta žengti, kad bent jau savęs taip nekankintum ir nešvaistytum energijos VS, kai turim tiek daug potencialo kitiems dalykams

Ne, gydaus Kaune. Žinoma, gydytoja siūlė į vsc kreiptis, bet būtų pernelyg trukdę mokslam, kas man labai svarbu. Dabar lankausi pas psichologę, geriu vaistus, kas labai gelbėja, nes dabar kelis mėnesius atgal, savo ligos piką, prisimenu kaip siaubingą laiką. Iš tikrųjų svorio priaugti bandžiau jau nuo vasaros pabaigos, tada svėriau 47kg. Apsilankiau pas šeimos gydytoją, dėl dingusių mėnesinių ji liepė priaugti kelis kg. Greitai priaugau iki 49, bet jaučiausi stora ir pasidarė smalsu, ar galėčiau vėl numesti kažkiek svorio. Pavyko numest vieną kg, tada pasidarė įdomu, ar galėčiau svert 46. Aišku, tiek irgi buvo negana, ir riba buvo 45kg, kurių man irgi neužteko. Bet tuo metu, laimė, gavau spaudimo iš aplinkos ir buvau priversta susiimti. Iš pradžių nenorėjau kreiptis į gydytojus, bet kai po mėnesio svorio auginimo priėjau ribą, kai tiesiog nebegalėjau toliau valgyti normaliai, pripažinau pati sau kad sergu ir pradėjau sveikimą su gydytojų pagalba. Visada atrodė, kad nėra reikalo rimtai žiūrėt į mano sveikatą - dantys man juk nekrito ir gatvėj nealpau, bet kai dabar žiūriu atgal, suprantu, kad situacija greitai blogėjo. Tipiškai krėtė šaltis, nuolat peršaldavau, buvau nenormaliai nusilpus, mintys visą dieną sukosi tik apie valgymą ir nevalgymą.
O dabar sveikstu. Žinoma, gąsdina mintis svert daugiau nei 50kg, bet pradedu save veidrody matyt kaip kaulėtą, pradedu tikėt, kad nesiilgėsiu persišviečiančių šonkaulių ir klubo kaulų

Iki anoreksijos aš ir pati dažnai persivalgydavau, bandydavau išsivemti, badauti, daug sportuoti ir pan, todėl dabar bijau, kad nesugrįžtu šitai. Baisu iš tikrųjų, kiek daug atima vs ir nuolatinė maisto baimė, dabar nieko taip nenoriu, kaip grįžti į normalų gyvenimą

Jei ne paslaptis, kur gydaisi. Man tiesiog smalsu, as puse metu Kaune psichoterapija lankiau. Paskiau po egzaminu i VSC is kart gulde...


As taip bijau, kad to normalaus gyvenimo nebebus... Kad ir siandien drauge pavaisino saldainiu - man viskas, tragedija, diena sugriuvus.. Kur visa logika...

Šilainių poliklinikoj ir pas psichologę, ir pas psichiatrę vaikštau.
Aš iš tikrųjų jaučiu didelę pažangą padarius, nes neretai valgau "nuodėmingą" maistą, beveik nebeskaičiuoju kalorijų. Žinoma, būna dienų, kai suvalgyti pyragaičiai reiškia ašarom nulaistytą vakarą, būna ir kad valgymo stengiuos išvengt, bet kaip kontroliavau save nevalgydama, taip dabar stengiuos kontroliuoti pakankamą maitinimąsi.
Labai gerai nuteikia psichologės žodžiai - tokių progų gyvenime retai būna, dabar galėčiau kad ir pusę šokoladinio torto suvalgyt, jei man norėtųsi

reverse,
iš persivalgymų (tikirausiai bulimijos) perėjai į anoreksiją?
retai tokią eigą tenka išgirsti..

Na štai, mano mama jau viską žino ir dabar taip gailiuosi, kad nemoku apsakyti. Jau kelias valandas žliumbiu, žalojausi, kai tiek laiko nebuvau išsitraukusi skalpelio Ir taip norisi nusibadauti iki mirties.
Susipykau su mama dėl sesės. Ji pradėjo sakyti, kad aš jai visai nervus ištampau ir gadinu sveikatą, tada neapgalvotai išrėžiau, kad sergu bulimija. Ji pasitikslino kątai reiškia, o kai pasakiau, kad išvemiu maistą, davė man per veidą pasakydama, kad ir taip nelengvai gyvenam. Apsiblioviau iškart ir išlėkiau į kambarį skalpelio, o tada lėkiau į wc.
Net nebesinori jos akyse rodytis, o ką jau kalbėti apie JOS maisto ėmimą ir valgymą

Sveikutes,

Man sekasi normaliai, labai dziaugtis negaliu, bet po truputi judu i prieki..Ikalbinau vyra irgi nueiti pas psichologe, idomu, kas is to gausis..

Medele, uzjauciu, kad mamos reakcija buvo kokia buvo, bet ji juk irgi pasidave emocijoms, jus gincijotes, ji supyko, trenke..negraziai pasielge, bet butu geriausiai, jei galetumet ramiai pasisneket, nesipykdamos.. Be reikalo puolei save zaloti, neskriausk save, o mylek, buk tvirtesne ir uz sese ir uz mama.. Stenkis nepasiduoti emocijoms !

reverse, sveika prisijungus prie musu, tikiuosi bendravimas tures bent koki teigiama poveiki Tavo savijautai ir kovai su liga.. Laikykis !
Trumpai apie mane, metai anoreksijos ir dar desimt metu bulimijos, gydziausi VSC, bet poveikis buvo trumpalaikis, dabar jau 1,5 men pati einu sveikimo keliu, vemiau tik kelis kartus, lankausi pas psichologe, bandau sustipreti, labiau pasitiketi savimi, priimti reikiamus sprendimus ir tiesiog dziaugtis gyvenimu !

noriuzako, stenkis sureiksminti teigiamus dalykus, ir uzmirsti neigiamus...kiekviena diena vakare pagalvok, kas teigiamo ivyko, o jei ivyko kasnors neigiamo, tai galbut is to pasimokei, galbut nebuvo taip blogai kaip galvoji.. Toks nezinau ar i tema patarimas, bet man padeda

uzjauciu Bet be reikalo ejai zalotis... Tikiuosi zaizdu ne daug ir negilios... As viena per gilia pasidariau pries pora savaiciu, randas tikrai negrazus liks ant blauzdos... O mama nesureagavo, kad nubegai i tualeta? Maniske butu lekus is paskos? (nors gal tavoji nezino kad zalojiesi? )


Pravierka, diugu kad laikaisi
O patarimas geras, ir zinau kad tai padetu... bet jauciuosi tam per silpna. Po VSC man pavykdavo tai daryti, dabar neiseina... tiesiog....

O as siandien su drauge iurejau filma, ir nusprendem pazaisti su alkoholiu.... haha... nauja veikla...

Perziurejau savo kalendoriu - si menesi nevemiau net tris dienas... Apgailetina...

Labukas


Aš bulimija sergu truputį daugiau nei metus,turbūt trumpiausiai iš čia esančių, tačiau kitaip nei kitos nesikreipiau pagalbos į psecialistus dar



reverse,manau VS ir nera pagydoma.Turim išmokt su tuo susigyvent.Džiugu,kad psichologės žodžiai gerai nuteikia, to kaip tik ir reikia-pozytyvaus mąstymo
įdomu pasidarė koks tavo ūgis yra ?


noriuzako,pirmiausia sveikinu su puikiais rezultatais. Matai,mergyt,yra dėl ko stengtis. tokia gabi esi, neleisk VS gadinti tavo gyvenimo!!! Prasideda naujas m4nesis, pasistenk,kad ten būtų dugiau dienų,kai nevemi.


Medele, suprantu kaip sunku ,kai artimieji taip reaguoja.Pati nenorėjau ir nežadėjau sakyt tėvui, bet kai susipykom vieną kart nesusivaldžiau ir pasakiau. Tačiau jis niekaip nereaguoja iš tikro.Pasakiau ir pamiršo.Manau mama reikia sudoroti tą informaciją pirma..Manau po kiek laiko pašnekėsit ir pamatysi,akd ji visai kitaip į tai žiūri. MAnau ji tikrai norės tau apdėti.O dėl žalojimosi, tai nežinau ką ir pasajkt..Nedrykit to mergaitės.. Negerai,labai negerai


Pravierka,džiugu,kad tau gerai sekasi. Papasakok vėlau kaip sekėsipas spichologą


MAn taip pat sekasi gan neprasai,tik dabar esu apsėsta minties numesti iki 43, dėl tų varžybų.Jei dalyvausiu-noriu laimėt ir ta mintis neišeina iš galvos

Labai užjaučiu dėl to, kad negali pasidalinti savo liga su artimais žmonėm. Aš galiu džiaugtis, kad mano tėvai mane palaiko, nors ir supratimo, kaip aš iš tikrųjų jaučiuos, trūksta.


1,7m.
43kg yra tikrai mažai kad ir kokio ūgio bebūtum. Aš tau labai nuoširdžiai siūlyčiau kreiptis į gydytojus, jie tikrai padės grįžt į normalų gyvenimą, kur visos mintys nesisuks vien apie maistą ir kūno svorį. Sakau- prisimenu kelis mėnesius atgal kaip tikrai baisius, džiaugiuos, kad bent kiek į priekį pajudėjus esu dabar

man lygiai taip pat yra buve.per menesi badavimo ir suvalgymo i diena vos po obuoli ar agurka numeciau 10kg, nuejus pas gydytoja profilaktikai, pamate , kad as labai sublogus, liepe krauja tirtis- o kraujas tobulas poto apturejau gal metus saves sekinimo-t.y. nuo visisko badavimo iki beprotisku persivalgymo priepuoliu + pastovus laisvinamieji. po siu nesamoniu jauciuosi siaubingai silpna. vel tyre krauja, ir vel geras. iki siol nesuprantu ar as tokia gelezine ar ka-kiek save alinciau ,kraujas vistiek idealus

Sveikos stiprybės jums

Noriu paklausti. Ar pradėjot gydytis, nes pačios supratot turinčios bėdą, ar artimieji privertė? ar įmanoma žmogui atverti akis, kad jis serga, ar pats turi suprasti?
Manau, mano pusseserė serga anoreksija ar panašia valgymo sutrikimo liga. Jos sesuo pasakojo, kad ji valgo maksimum kartą per dieną, be to ji ją stebi, kad valgytų. Dabar grįžo po maždaug pusmečio ir nieko nebelikę iš jos figūros, sulysusi labai. Jos sesuo pasakojo, kad jai atrodo, kad ji stora, kad pilvas didelis, kurio net nematyti. Čia ligos požymiai? Kodėl taip nutinka? Kad pradedama nebevalgyti? Ar gali būti, kad kažkas kažką pasakė ir paveikė? Sesuo ja rūpinasi, bet man atrodo, kad jų šeimoje, kažkaip nelabai reaguoja, kad ji nevalgo, tiksliau pasibėdavoja ir nesiima jokių veiksmų. O gal taip norima ir dėmesį nesąmoningai į save atkreipti?

Merginos, kurios tai patyrėte, atsakykite, prašau.