Bulimija & Anoreksija

suprantu tave, mano siaubingas valgymas šį mėnesį irgi manęs kokią 1,5 savaitės neapleido.. bet va jau trečią dieną normaliau valgau. na manau, kad šiandien gal vėl kiek per daug užvalgiau (ryte pasisvėrus šiek tiek sunervino rezultatas), bet nenoriu apie tai galvoti. žinau, jei taip nusiteiksiu rytoj porcijos per pusę sumažės. taigi, turiu sakyti, kad šnd valgiau tvarkingai ir rytoj normaliai valgyti noriu.
man irgi baisu vakarais ir savaitgaliais, kai tik daugiau laiko turiu pagalvoti, tuomet ir užklumpa persivalgymai arba maisto atsisakymai. bet po dienos stacionaro sekasi šiek tiek lengviau ir tokios laisvos valandos ne visuomet blogiems maisto atžvilgiu reikalams pasitarnauja..

o šiaip tikrai tikrai suprantu, kad visą dieną, kelias dienas, savaites kemšant žiaurumai galvoje tik kaupiasi, šlykščiai apie save galvojama. kaip baisu
Papildyta:
o ką jūs manot apie sportą?
nes aš tik pradėjus lankyti dienos stacionarą VSC ir geriau laikytis planelio pradėjau daug intensyviau sportuoti, tad tas mano svoris daugiau mažiau toks pat išlieka kaip ir prieš gydymą. bet sportuoju gal dvigubai daugiau-kiekvieną dieną bent po 1,5val.. na man sportas teikia tik džiaugsmą, visuomet po to gerai jaučiuosi.
bet..
tiek sportuot pradėjau, nes galvojau, kad čia labai jau daug valgysiu.. tai net nebežinau. gal negerai darau. o gal negerai būtų tik tuomet, jei versčiau save sportuoti per prievartą, jokio malonumo nejausčiau..
tai taip sąlygiška. nebežinau, kas iš ligos ateina, o kas iš mano hobių

as irgi jau seniausiai pasimetus siame klausime. kartais atrodo kad sportas man teikia tiek daug malonumo ir sportuoju tik del saves ir del geros nuotaikos, bet tuo paciu pati save pagaunu stebint kiek kcal ant to treniruoklio, kiek ant to sudeginu, o va tas treniruoklis sudegina daugiau kcal ir reikia butent ant to eiti ir pns. na vienu zodziu pas mane sportas vien del kcal deginimo , ir kad ir kaip stengciaus save itikint kad einu ten del savo malonumo, kad suformuot sveikai ir dailiai atrodancia figura, deja deja giliai viduj jauciu kad tas mano sportavimas yra tiesiog dar vienas mano ligos veidas. nes sportuodama jauciu kaifa nuo sudegintu kcal skaiciaus ir tas kaifas proporcingai dideja didejant sudegintu kcal skaiciui.

na sportas labai gerai as sportuoju kad islaikyciau raumenukus,na jeigu daugiau uzvalgau tai tada ir treniruote buna sunkesne, intensyvesne ir taip pat galvojimas kad isdegyt ka perdozavau,bet sportuot kiekviena diena po 1,5val tai jau yra per daug,organizmo alinimas.jai labai noris sportuot kasdien tai uztenka ir apie 1val,arba viena diena 1,5val o kita tik 30 min,bet geriausia kad bent kas antra diena ir duot organizmui atsigaut po sunkaus darbo.
kovas ir man labai tragiskas menuo niekada negalvojau kad dar turesiu toki tragiska laikotarpi kaip kovas,o horoskopas rase kad bus nuostabus menuo matyt nenumate visko nu juokas pro asaras

Zuika26, patarei varskes su vaisiais, bet kiek domejausi sveika mityba, vaisiai geriausia tik ryte, ir ant tuscio skrandzio, maisant juos su varske ir valgant vakare apkraunama virskinimo sistema.
Apie sporta as turiu savo nuomone, kaip jau ir sakiau, man sunku prisiverst. Na jei uzsirasyciau i sporto kluba, gal kita kalba butu, bet namuose tingisi.
Grizau namo savaitgaliui, mama pasigyre, kad numete svorio,man pavydas sukilo. Sako dabar maitinkimes maziau, juk reikia iki vasaros sulieknet. Uztai dabar pietus kai pavalgiau, griauziu save, kad grietines uzsidejau, jauciuos ispampus

Man sportas visada buvo kaip priemonė save nubausti/sudeginti kalorijų perteklių. Taip, jis teikia malonumo, bet tik lygiai dėl tos pačios priežasties, kaip ir MissR, dėl kalorijų deginimo.
Sportuoju namuose, nes man gėda tokiai storai rodytis viešumoje, bent jau tokios mintys lenda. Visada darau labai intensyvius cardio pratimus 1-2h. Po tokių treniruočių visko yra buvę ir nualpimų, ir apsivėmimų. Dabar dažnokai skauda kelių sąnarius ir pėdas. Čia jau nėra nei saiko, nei sveikatos.
Sportuojant labai dažnai jaučiu paranojiškas mintis, kad galiu prisiauginti raumenų, o juk jie daug sveria, todėl kartais sporto ir bijau. Man gražu sveikas, stiprus kūnas, bet pati nenoriu jokių ryškių raumenų turėti, nors pas mane jie labai lengvai auga.
Dar prisiminiau, kai esu save pagavusi mąstant kaip aš atrodau iš šono. Tarsi protas būtų sugrįžęs į galvą, kad visi miega, o aš vidurnaktį sportuoju, kai ryte reikės anskti keltis. Tada dar klausdavau savęs ar man tikrai reikia sportuoti, kas o perkūnais mane valdo, kad nesustoju ir neinu į lovą. Iš tikro net kažkiek šiurpu pagalvoti, kad su savimi galiu bendrauti kaip su dviem visiškai skirtingų interesų žmonėmis

muumiijaa varske geriau valgyt vena,o vaisius seip pasiulau jei neitu vienos varske,man tai vakare geriausiai valgosi koks kepsniukas keptas ant groteliu grilyje,aisku be riebalu ir renkuosi tik zuvi arba vistos krutinele dar kartais kalakutieno,zinokit baltyminio maisto net galit neskaiciuot kaip kalorijas nes jos niekada nenueis i kuno riebaliukus,sita skaiciau sportininku forumuose
medele oi zinok as su savim nuolat kalbuosi taip galiu save pakontroliuot,nes kai uzplaukia noras est tai visada pradedu su savim kalbetis arba nervu potrukiai,kartais padeda, bet nevisada

As irgi save kontroliuoju. Nusistatau pvz, per kiek laiko turiu pavalgyt, ir valgau butent tiek laiko, arba nusistatau kasniu skaiciu ir i tiek daliu padalinu. Tas pats ir su gerimais.

Noriu pasigirti, kol dar nespėjau visko sugadinti Nuo ketvirtadienio normaliai valgau, be jokių vėmimų ir badavimų Noriu gražiai užbaigti kovo mėnesį

saunuole medele taip ir toliau
nu as vakar prisiedziau ir galvoj kaip isvemt nes vyras namie,tai sumasciau kad noriu likerio ir aisku dar kruva slamsto o tada apsimeciau kad nesveika ir ejau tipo vaistu ieskot i virtuve,valanda ieskojau, vyras sako ka ten veikei ai sakau sutvarkiau virtuve dar.mergaites nezinau kaip reikes issikapstyt jeigu atkritimo kaltininkas vyras

Labas vakaras, merginos.
Džiaugiuos, kad randat stiprybės stengtis, ir tikiu, visos išsikapstysit. Valią ir begalinį norą reikia išsiugdyt, o ne laukt, kada jis į svečius pas mus užsuks.
Parašiau ir mastau, ko tada aš čia atėjau, jei šneku taip lyg tai būtų labai paprasta..

Papasakosiu trumpai, kas mane kamuoja. Su svoriu pas mane amžinos problemos, nes esu linkus pilnėti, o stop maistui pasakyt nelabai sugebu. Maža būdama daug kompleksavau, turbūt to pasekoje dabar bijau žmonių, naujų pažinčių, viešų vietų, ką jau kalbėt apie paplūdymį ir vasarą. Buvau sutvarkius svorį su reguliaria, sveika mityba bei sportu, bet tai buvo prieš kokius 5-4 metus, vėliau įkritau vėl į duobę. Svoris sėkmingai augo. Valgiau be perstojo, saldumynus, rūkytus, keptus patiekalus, kol sugalvojau, kad reikia liautis, nes aš dar jauna, prireiks man ir sveikatos dar, ir visgi norėtųsi jaustis savim patenkinta. Taigi, pradėjau skaičiuot kalorijas, kol įsitaisiau baisingą 'skrandžio skausmą', vėliau sekė apsirijimai, tada vėl skausmai, nors vemt niekad taip ir neišdrysau. Virškinimas sugedo, nesibaigiančios klizmos prasidėjo..Skausmai kartodavos ir taip atsitiko, kad buvo susitarta dėl endoskopijos, kartu patikrino ir echoskopiškai, kas pas mane pilve darosi. Pasirodo reikėjo šalinti tulžį, taigi dabar negaliu valgyti nieko riebaus, aštraus ir rūkyto. Pamaniau, kad puiki proga susitvarkyti su svoriu, tačiau... Vos pavalgau, sukuos ir vėl einu ieškot kažko, užkandžiai nesibaigia, nors kolkas svoris stovi vietoj, bet tokie persivalgymo priepoliai jau tęsiasi savaitę, vartoju žvakutes kurios po tokių dienų 'nuvaro' į wc. Bėda dar ir tame, kad dėl operacijos negaliu sportuot, kad neatsirastų vidinių įtrūkimų. Atsiskaitymai taip pat ant nosies, o galvoje tik mintys 'ką čia tokio dar suvalgius'. Nežinau ar pataikiau rašydama į šią temą, tačiau reiktų protingo patarimo

Vaitaitau, gal jūs valgote dėl kokių nors neigiamų emocijų? Daugumai žmonių valgymo procesas ir maistas yra susijęs su saugumo, komforto jausmu, todėl nerimaujant, stresuojant atsisukama į pastovų užkandžiavimą. Turiu draugę, kuri svarbius darbus bando atitolinti eidama į virtuvę, nes jie jai kelia nerimą. Ar tai pažįstama? Tokiu atveju reikėtų pasistengti pasikalbėti su savimi ir išsiaiškinti savo jausmus ir dėl ko jie kyla, gal juos galima kaip nors pakoreguoti.
O gal valgote iš neturėjimo ką veikti? Tai irgi labai dažna priežastis. Tada būtų galima pabandyti susirasti hobį arba kaip nors kokias dešimt minučių nukreipti savo dėmesį kol praeis ne alkis, o kokio nors maisto troškimas. Taip galima padaryti išeinant pasivaikščioti (pavyzdžiui pavedžioti šunį), paskaitant kokią knygą ar tarkim mėgstamus tinklaraščius, žinias ir panašiai.
Dėl laisvinamųjų, tai tikriausiai jūs ir pati suprantate, kad persivalgymo padarinių jos nepanaikina, jei kalbėsime apie kalorijų perteklių, tai tikriausiai jūs laisvinamuosius naudojate, kaip ir aš, įtampai "nuimti" ar ne? Aš su šia problema po truputį tvarkausi, nes nenoriu tapti priklausoma nuo vaistų, be to jie labai daug skausmingų pojūčių yra sukėlę.
O žmonių ir bendravimo baimę labai puikiai suprantu. Ir pati labai nerimauju kai reikia eiti į kokius renginius (į kuriuos, jei tik pavyksta nusimuilinti neinu), susipažinti su naujais žmonėmis, net išeiti į gatvę. Iš tikrųjų mažai kam rūpi kaip tu atrodai, žmonės dažniausiai vis tiek žiūri ir galvoja pirmiausiai apie save ir mūsų įsivaizduojamų kompleksų net nepastebi.

Beje gal kas susidūrė su tokiu dalykėliu, kad šlapimas smirda acetonu?
Nemanau, kad man būtų galėjusi prasidėti ketozė, nes naudoju labai daug angliavandenių iš tikro, jie pagrindą sudaro mano mityboje Šios savaitės pradžioje vyko valgymo-rijimo epizodai, o nuo ketvirtadienio viskas ėjosi puikiai, tai net nežinau kas čia gali būti. Taip pat šią savaitę aktyviai nesportavau. Jokių vaistų nevartoju, o skysčių išgeriu apie 1,5l per dieną, todėl šlapimas nėra labai koncentruotas
Gal kam nors buvo šitaip?