
Dėl šitų nesivaldymų žinoma kaltinu save, bet manau prisidėjo ir augimas tik su mama, kuomet nebūdavo bendų pietų susėdus prie stalo, ar nustatytų valandų, kada turėtų būti valgomi pagrindiniai valgiai.
Kaip ir dėl neturėjimo ką veikt, jis praktiškai atsiranda tada kai bandau nutolint visus savo darbus. Nemoku planuot savo laiko, o jei suplanuoju, to plano neįvykdau, nes kaip minėjot 'nusimuilinu' nuo tam tikrų dalykų.
Darbas su savim atrodo geriausia išeitis, reiks stebėt ir užsirašyti kokios emocijos sukelia maisto troškimą. Dėkoju, jums



