Ka dar galiu pasakyti, viena karta po milzinisku pusryciu gulint VSC skaiciavom kalorijas, ju gavosiapie 900

gavom kose virta piene+ 11dz.slyvu+2 riekes formines duonos+10gsviesto+50g fermentinio surio... Ir ka galiu pasakyt - man ten svoris krito

normaliai valgant galima pasirodo ir nebadaujant svori mest... Bet tokiu pusryciu as sau irgi nebeleidziu.. noris kuo liesiau, vel nebenaudoju visiskai riebalu... ismeciau sviesta, sumustinis jei buna - suio gabaliukas ant duonos, dar islydau, kad nusausint riebalus iseitu... nenormalu...

Gal but tas mazinimas irgi salygoja kritima i sia duobe...
Medele, nebijok, as manau mes visos tokios pat... VIena kaimirka stengiames, kita akimirka slovinam savo liga... Nes vis noris taip kaip buvo - pati pati pradzia, kai buvo nukrites smarkiai svoris, dar nebuvo persivalgymu, as buvau tokia laiminga... lyginqant su dabar. buvau taip atsidejus mokslui - isitraukus, tarsi toks jausmas, kad atiduodu kuna uz tai, kad isitraukciau i kitqa materija... Norisi vel tai pasiekti, buti pateninta savimi, buti stipria butybe trapiame kune... liga vis tai primena ir noris tai pasiekti... as nezinau, bet jauciuosi kaip melage ir pries gydytojus - as tikrai negaliu sakyti, kad noriu simtu procentu pasveikti... man pasveikimas asocijuojasi - nebevemti, nepersivalgyti, bet sverti mazai...
Kazkaip va logiskai galiu sakyt - noriu nevemt, noriu nepersivalgyt, noriu nebut toj depresijos busenoj (man pernai kai bulimija visiskai i savo nagus buvo pagriebusi, depresija gan didele buvo...), bet negaliu sakyt, kad nenoriu numest svorio, kad man gerai taip kaip yra... ir vsc kai krito svoris - as laaabai dziaugiausi, nebuvo jokio logisko ziurejimo i svori, kad kuo daugiau nukristu - tai svarbiausia... Tikrai jei kazkam sakau, kad noriu pasveikt - as turiu omeny, numest svorio...