> Dienos sentensijos, gražios, pamokančios, gražio

Vyrai - labai keista padermė. Jie gali mušti, šaukti, grasinti, bet iš tikrųjų mirtinai bijo moterų. Galbūt ne tų, kurias jie vedę, tačiau visada atsiras moteris, kuri juos gąsdins ir privers tenkinti visas savo užgaidas. Galbūt netgi tikra motina. P. Coelho "Vienuolika minučių"

Gražūs poelgiai kur kas iškalbingesni už gražius žodžius ( S.Smailsas)


Mandagumas, tai savybė nepastebėti,kad vartai sulūžę, o atkreipti dėmesį į gėles už vartų ( G.Risneris)

Vienos minutės klaida atneša vargo visam gyvenimui.

Šiandien, rytoj eini del jo iš proto, po mėnesio jau neapkenti, paskui pamiršti. Argi ne taip baigiasi tukstanciai pasižadejimu myleti amžinai?

Dar nesenai rusenom, o jau baigiam suanglėti.

Vieną vakarą grįžo žmogus namo po darbo, kaip visada pavargęs ir suirzęs ir pamatė, kad tarpduryje jo laukia penkiametis sūnus.
- Tėveli, ar galiu tavęs paklausti?
- Be abėjo, kas atsitiko?
- Tėveli, kiek tu uždirbi?
- Tai ne tavo reikalas! – įsižeidė tėvas. – Ir kam tau to prireikė?
- Tiesiog noriu žinoti. Prašau pasakyk, kiek tu uždirbi per valandą?
- Na, 500. O kodėl tu to klausi?
- Teveli, – sūnus labai rimtai pažiūrėjo jam tiesiai į akis. – Tėveli, tu gali paskolinti man 300?
- Tu klausinėji tik todėl, kad aš tau paskolinčiau pinigų kažkokiam kvailam žaislui? – surėkė tėvas. – Tuoj pat eik į savo kambarį ir gulkis!… Negalima juk būt tokiu egoistu! Aš taip sunkiai dirbu, labai pavargstu, o tu taip kvailai elgiesi.
Mažylis tyliai nuėjo į savo kambarį ir uždarė duris. O tėvas taip ir liko stovėti tarpduryje ir pykti, išgirdęs tokį sūnaus prašymą. Kaip jis drįso paklausti apie mano atlyginimą, kad po to dar ir pinigų paprašytų? Tačiau po kurio laiko jis nusiramino ir pradėjo mąstyti blaiviai: gal jam iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus? Velniai nematė tų trijų šimtų, jis juk dar nė karto neprašė manęs pinigų. Kada jis įejo i vaikų kambarį, sūnus jau gulėjo lovoje.
- Tu miegi, sūneli? – paklausė tėvas.
- Ne, tėveli, tiesiog guliu, – atsakė mažylis.
- Man atrodo aš pasikarščiavau, – tarė tėvas. – Buvo sunki diena ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man, štai pinigai, kurių tu prašei.
Mažylis atsisėdo lovoje ir nusišypsojo.
- Tėveli, ačiū tau labai! – linksmai sušuko jis. Po to jis iš po pagalvės ištraukė dar kelis suglamžytus banknotus. Tėvas pamatęs, kad sūnus jau turi pinigų, vėl supyko. O mažylis kruopsčiai išlygino banknotus, paskaičiavo juos ir pažiūrėjo į tėvą.
- Kodėl tu prašei pinigų, jei jau turi jų? – paklausė tėvas.
- Todėl, kad turėjau nepakankamai, bet dabar turiu lygiai tiek, kiek reikia., – atsakė mažylis.
- Tėveli, čia lygiai 500. Ar galiu aš nusipirkti tavo dėmesio valandėlę? Prašau, ateik rytoj anksčiau iš darbo, aš norėčiau, kad mes visi kartu pavakarieniautume.

Ilgokas tekstas, bet priverciantis susimastyti

Graudu bet dažnai tai būna tiesa

vat taip ir buna kai norisi, kad netruktu pinigu seimai, bet yra ir blogoji puse

..labai graudi gyvenimo tiesa........ būna beproto sunku laviruoti,tarp dėmesio šeimai ir pinigų...

Visų pasaulio pinigų vistiek neuždirbsi.
N-tasis milijonas daugiau laimės neatneš.

tai nebutinai apie milijonus kalba. Lietuvoje paprastam zmogui tai be sansu milijona uzdirbt