Psichologinės problemos ir nevaisingumas

O man atrodo,kad gavosi

Terminas ne mano

Vedu paralelę su konkrečia situacija iš Jūsų gyvenimo.
Kada paklausiau, kaip Jums sekasi, atsakėt (aš nepažodžiui, atsiprašau) - kaupiam pinigus paskutiniam IVF. Šansų mažai, manom, kad mums nepasiseks, amžius ribinis, ilgokas laukimo stažas. Ei panos, pasitraukit, noriu dar patupėti eilutės prie vaikų gale. Čai Jūsų žodžiai, pamenat?

Todėl klausiu, tai kurių velnių Jūs darysit IVF, jei dar norit patūpčioti eilės gale?

Na tokios mąstysenos susidarymo mechanizmas lyg ir aiškus. Kada nepasiseka, ir vėl nepasiseka, ir dar penkis metus nepasiseka, nebenorim savyje puoselėti iliuzijų, tuščių vilčių. Todėl norėdamos save apsaugoti prisikuriame "atsarginių planų", kad nesėkmės atveju trauma būtų lyg ir mažesnė.
Klausiu, kada va taip "apsidraudžiam", ar nesėkmės skausmas būna mažesnis?
Kiek dedam vidinių pastangų, energijos, emocijų, kada planas tik vienintelis? Ir kiek įdedam savęs, jei dar turim ir atsarginį variantą?

Matyt nesupratot arba jūsų nebuvo "mūsų laikais".
Ant tos laktos ir aš tupėjau, iškamša buvau ir pinigus paskutiniam IVF'ui kaupiau, nes savęs badymas jau buvo nusibodęs.
Po 4-to karto visoms IVF'ai tampa "paskutiniais", po to eina dar vienas "paskutinis paskutinis", o vėliau dar vienas "tikrai tikrai paskutinis".

Neieškokite paralelės ten, kur yra sarkazmas, neverta. Nes jo ten elementariai nėra ir būti negali.


Papildyta:

Šventa tiesa.
Du metus skubėdama į darbą kažkaip pradėdavau galvoti, kaip aš tėkšiuos su mašina (nes skubėdavau tikrai labai labai). Ir po kažkiek laiko, tiesiai, kaktomuša į mano a.a. karvę įsirėžė kažkoks kelio grumstas.

Vaikas irgi turėjo (pasak vyro) gimti ramaus būdo, panašus į jį. Optimistas... taip ir galvojau, kad namie lakstys dar vienas monstras

Nu galima čia išvesti daug paralelių iš gyvenimo, rasti daug alegorijų ir t.t.

Nakviša, sarkazme ir bet kokioje kitoje jumoro formoje atsipindi žmogaus esybė. Ko jis nedrįsta, nemoka, negali suformuluoti kitais žodžiais, paslepia po jumoru.
Šią frazę mums studentams kartodavo žilaplaukė dėstytoja, matyt remdamasi ir savo profesine, ir savo gyvenimiška patirtimi. Kuo toliau, tuo labiau tame atrandu tiesą.

Kai pirmą kartą išvežė į ligoninę, su pirmu negimdiniu, kol mane savaitę laiko ten tūsyjo (nes niekaip nerado ir kurioje pusėje tas negimdinis, o gal aš čia įsikalbėjau skausmus ir šiaip briedą kalbu) dar dar laikiausi. Kai rado kur įsitaisė embrionas, kai paguldė ant operacinio stalo, purčiausi tiesiogine to žodžio prasme (nors buvo liepos mėnuo ir patys karščiai). Neverkiau, nežliumbiau, tik visa purčiausi. Sesėlė niekaip negalėjo įstatyti kateterio į veną. Kažkas tuo metu manyje sudužo, kažkuri dalis vidaus nuvyto. Nežinau net kaip paaiškinti.

Bet...
Prabudusi pooperacinėje, stengiausi nutraukti nuo savęs deguonies kaukę ir garsiai reikalavau kavos. Ir kažką aiškinau sesutei (kuri vis bandė man tą kaukę uždėt), kad man girtumo būsena visiškai nepatinka.

Draugai palaikė, labai stipriai. Ko gero man tai ir leido pakelti pirmą ir visus kitus smūgius. Netgi toje ligoninėje galima rasti daug pozityvaus: seksualūs naktiniai marškinukai (galima nuo nuotaikos užsirišti šniūrėlius ant priekio, kad papai matytusi, arba ant nugaros, kad dubcė matytusi), apėjus kolidoriumi yra urologinis skyrius (ten vyrai guli, daug vyrų), tiesa kavos su lašeline ir su kateteriu sunku iki pirmo aukšto eiti, o sesutes galima pašiurpinti išvažiuojant savaitgalį į kiną. Ir t.t.

Kažkas sako, kad aš taip ginuosi nuo aplinkos, kažkas sako, kad per lėkštai į viską reguoju. Iš esmės aš daug emocijų nerodau, nenroiu būti silpna. Netgi kai buvo visiška duobė gyvenime ir gydytojas buvo išrašęs barbituratų (kažkurių), po dviejų dienų juos išmečiau. Negaliu gyventi gyvenimo, kurio aš negaliu pati kontroliuoti. Savo gyvenimą, savo bėdas aš tvarkausi pati.

Tiek rytinių prisiminimų
Papildyta:

Ne visada, atsargiai

Nesiginčysiu, visada ne visada, dažnai retai, tai sunkiai pamatuojama. Kaip Froidas sako, kartais pypkė iš tiesų ir yra tik pypkė.
Bet Jūs savais žodžiais parašėt tą patį, aš aš savais.

Na, ką dėdė Froidas kalbėjo, mano supratimu jis daug kur nusikalbėjo į lankas. Labai stipriai netgi kai kur.

Ir ne, jūs nesuvokiat esminio skirtumo - aš silpna ne tik nenoriu būti, aš ją ir nebūnu. Visame kame galima rasti pozityvumo - lietuje, sniege, šlabdriboje, žiemoje, rudenyje, naktyje, barnyje, pyktyje, saulėje ir t.t.

Ne kartą sakiau, kam verkti? Ir taip drėgna šitoje pelkėje.
Negali pakeisti problemos? Keisk žiūrėjimo kampą į ją.

Žodž, einu dirbt.

labai jau stipriai pasakyta, tik as netikiu, kad gyvenime nebuna silpnumo akimirku ir nera kartais noro tiesiog pabuti glezna silpna moterimi...
tai tik isorinis vaizdas ir noras tokia atrodyti, o kas ten viduje kartais dedasi tai tik paciai zinoti, ir ta stiprybe kartasi palauzia aplinkybes ir gyvenimo tiesa, ir nera jokio kampo.

Taip, Nakviša, Jūs esat stipri, įdomi ir linksma moteris.
Geros darbo dienos.

Būna, kaip nebūna. Katins iškeliavo į amžinus medžioklės plotus, žliumbiau dvi dienas. Sunki kelionė buvo jo. O po to suvoki, kad graužies ne dėl katino, o graužies dėl savęs, savęs gaila.

Kviečiu pas save į svečius (durys atviros). Jei kuri matėt reklamą apie Kinder Pinguin, kur du žverys nešiojasi kartu su mama ir kai minutė pailsėti būna tada, kai jie tą šokoladuką čiaumoja - tai pas mus stabiliai kiekvieną mielą dieną šitaip ir dar su paspygavimais, su parėkavimais... Baisu, ačiū Die viena 15-lika jau.

Jūs daug kur teisi. Tik nereikia manęs taip greit nurašyti
Va dabar staiga prisiminiau Balio Sruogos "Dievų mišką" - kaip su juoda ironija rašė apie baisius dalykus.
Nesulaukiančių skyrelyje daug daug merginų skundžiasi, guodžiasi, tariasi - nesulaukiu jau metus, jau pusantrų, jau tris...
O po n metų pasidaro nebeįdomu verkšlenti, savęs gailėti. Šita tema gali tik ironizuoti, į viską žiūrėti su juodu jumoru, besiguodžiančiai, kad stovi eilės gale, priminti, kad tam gale dar visas būrys. Kai kurios merginos įsižeidžia, kai "kandžiojasi" Nakviša ar Etera. O aš suprantu jų kiekvieną žodį - nes jeigu neišmoksi žiūrėti su jumoru, nors ir juodu, tai per ilgesnį laiką bus tiesus kelias į Vasaros 5.

Ir IVFus darom, kaip sakė Nakviša - paskutinius ir paskutinius. Kad vienas paskutinis būtų sėkmingas.

As sita klausima sau irgi pradejau kelti.
O uzuojauta perduosiu