QUOTE(pasislepusi @ 2011 02 03, 22:17)
<...>
galiu tik prisipažinti, kad išėjusi iš gydyt. pirmiausia paskambinau vyrui, išlemenau, kad cista, vėl operacija, keiksmažodis ir .. trūkčiojančiu balsu "nu iki". tada nusišluosčius ašaras, nosį iškėlusi paskambinau sesei, bet ta negalėjo kalbėti, o dar tuo metu drėbiausi.... <...>
Kai pirmą kartą išvežė į ligoninę, su pirmu negimdiniu, kol mane savaitę laiko ten tūsyjo (nes niekaip nerado ir kurioje pusėje tas negimdinis, o gal aš čia įsikalbėjau skausmus ir šiaip briedą kalbu) dar dar laikiausi. Kai rado kur įsitaisė embrionas, kai paguldė ant operacinio stalo, purčiausi tiesiogine to žodžio prasme (nors buvo liepos mėnuo ir patys karščiai). Neverkiau, nežliumbiau, tik visa purčiausi. Sesėlė niekaip negalėjo įstatyti kateterio į veną. Kažkas tuo metu manyje sudužo, kažkuri dalis vidaus nuvyto. Nežinau net kaip paaiškinti.
Bet...
Prabudusi pooperacinėje, stengiausi nutraukti nuo savęs deguonies kaukę ir garsiai reikalavau kavos. Ir kažką aiškinau sesutei (kuri vis bandė man tą kaukę uždėt), kad man girtumo būsena visiškai nepatinka.
Draugai palaikė, labai stipriai. Ko gero man tai ir leido pakelti pirmą ir visus kitus smūgius. Netgi toje ligoninėje galima rasti daug pozityvaus: seksualūs naktiniai marškinukai (galima nuo nuotaikos užsirišti šniūrėlius ant priekio, kad papai matytusi, arba ant nugaros, kad dubcė matytusi), apėjus kolidoriumi yra urologinis skyrius (ten vyrai guli, daug vyrų), tiesa kavos su lašeline ir su kateteriu sunku iki pirmo aukšto eiti, o sesutes galima pašiurpinti išvažiuojant savaitgalį į kiną. Ir t.t.
Kažkas sako, kad aš taip ginuosi nuo aplinkos, kažkas sako, kad per lėkštai į viską reguoju. Iš esmės aš daug emocijų nerodau, nenroiu būti silpna. Netgi kai buvo visiška duobė gyvenime ir gydytojas buvo išrašęs barbituratų (kažkurių), po dviejų dienų juos išmečiau. Negaliu gyventi gyvenimo, kurio aš negaliu pati kontroliuoti. Savo gyvenimą, savo bėdas aš tvarkausi pati.
Tiek rytinių prisiminimų
Papildyta:
QUOTE(tokia profesija @ 2011 02 04, 08:15)
Nakviša, sarkazme ir bet kokioje kitoje jumoro formoje atsipindi žmogaus esybė. Ko jis nedrįsta, nemoka, negali suformuluoti kitais žodžiais, paslepia po jumoru.
Šią frazę mums studentams kartodavo žilaplaukė dėstytoja, matyt remdamasi ir savo profesine, ir savo gyvenimiška patirtimi. Kuo toliau, tuo labiau tame atrandu tiesą.
Ne visada, atsargiai