Ui kiek daug spėjot prikalbėti. Iš viso to, ką perskaičiau dar ir senojoje temoje šiandien man aktualiausia buvo tai, kad pasirodo ne aš viena kankinuosi darbe, vardan TO tikslo. Pasirodo ir Pelargonia ir Lin4ia tai išgyvena.
Lin4ia, kai ėjau dirbti į sąvąjį valdišką darbą irgi tikėjausi, kad jis bus RAMUS. Bėda ta, kad plėšausi dabar tarp : 1) varianto, ar apskritai verta bandyti ieškoti kito darbo, nes bijau nuo meškos bėgdama užsirauti ant dramblio - viršininko, kuris keikiasi ir aukštais decibelais bendrauja ar 2) bandymo kžkokiu būdu pakeisti požiūrį.
Vienu momentu taip aiškiai suvokiau , kad be galo pykstu , kad negaliu pastoti ir dėl to vis neišeinu iš darbo, kuris veda mane į neviltį, bejėgiškumą, agresiją, nepasitikėjimą savimi ir keičia mane į neigiamą pusę. Per visą savo darbo laiką ten tik ir bandau prisitaikyti, keisti požiūrį ir vis blaškausi tarp to , ką daryti: spjauti į viską ir išeiti, ar dar kartą bandyti keisti požiūrį, keisti save. Jaučiuosi įsprausta į kampą, nes, atrodo, neturiu iš ko rinktis. O į tai niekada negalėjau ir negaliu ramiai reaguoti. Aš avinas pagal horoskopą, stumsiu sieną su ragais įsispyrusi, nors ir ji nepajudinama būtų. Negaliu niekaip pakeisti to požiūrio, bet vis bandau keisti, keisti ir dar kartą keisti - parsiduodu dėl stabilumo, tradicinių darbo valandų ir algos. Bet vis dažniau pagalvoju, kad gal pakeitus darbą, pavyktų atsikratyti didelio streso šaltinio ir tapčiau
Ale juk būtų kitas stresas - iš ko gyvent ir gydytis?
Dabar dar keliskart garsiai pasakykit šią frazę ir pirmyn į eilės priekį. 
mūsų visų 
