Ice, spejai parasyti, kol idejau savo posta
Nepergyvenk kad viakas ne viska moka. Zinok, as kaip kokia nenormali (irgi siek tiek Aspergere, ne kitaip
) niekaip nesusigaudydavau ka tas mano vaikas turi moketi - matydavau, kad jis kitoks, ne toks kaip jo bendraamziai, netgi prastesniu igudziu uz dviem metais jaunesni broli, kas labai jautesi, kai vienam buvo 2, o kitam 4 metukai, bet nesupratau kad tai kazkoks negeras signalas, nu nesusigaudziau ir viskas, ir neemiau i galva - o kas cia tokio, ateis laikas ir ismoks- as taip isivaizdavau. ir netgi nedejau dideliu pastangu ji ismokyti kazko. maniau, kad jei mazasis ismoko savaime, tai ir vyresnis su laiku ismoks. tiesiog vis parodydavau, paaiskindavau, jei trukdavo kantrybe - aprekdavau, ir dirzo gaudavo kartais. auginau kaip paprasta vaika ir tiek. ir kaip nekeista, daug ko isties ismoko - gerokai veliau, bet atejo laikas ir pradejo daryti kas reikia. uzteko to neakcentuojamo nuolatinio kartojimo ka ir kaip reikia daryti. ir dar padedavo mano pyktis - kai pajausdavo, kad pykstu, arba atsigaudavo ir isjudedavo, arba pats supykdavo, va tada jau as nurimdavau, kad jo neerzinti
taip vat naturaliuoju budu ir taikemes vienas prie kito
Yra dalyku, kuriu iki siol neiveikeme, tiesiog pritrukome laiko, pvz vis dar neprarandu vilties atpratinti ji miegoti su dzinsais, tiksliau, ipratinti nusirengti kambarinius dzinsus einant miegoti. tikiu, kad dar ateis tam laikas. tiesio gal pasikeis aplinkybes namie, gyvenime, ir su kazkokiais pokyciais bus proga isigyti nauja gera iproti. arba dar kokiu nors budu. gyvenimas pats pasufleruoja kada ir ka galima pakeisti. tu tik neliudek. nepamirsk, kad vaikas nors ir gyvena savame pasaulyje, jis yra empatas - jaucia tavo emocijas ir supranta ka galvoji, nors to ir neparodo. patikek mano daugiamete patirtimi - tikrai tikrai supranta viska
ir perima. ir manipuliuoja. visko buna. bet jei tu liudesi, kad jis nemoka apsirengti, ir su liudesiu ji vis aprenginesi, jam fiksuosis sita tavo nuotaika ir veiksmas, ir tai taps iprociu, ir jis nores to paties vel ir vel. nepratink
dar kazkuri mamyte rase, kad specialiai vesdavo vaika kitu keliu, specialiai darydavo ka nors neplanuoto ir neiprasto. as irgi taip darydavau. tikrai padedavo - 20 kartu priesindavosi, 1 karta ramiai sureaguodavo, kol po kurio laiko nustodavo kreipti demesi i tas besikeiciancias aplinkybes, kaip i nuolatini reiskini - budavo gerai, kai permainos tapdavo iprastu dalyku. ir pablogedavo, kai per kokias atostogas vel uzsisededavome namuose, maziau veiksmo vykdavo - vel tapdavo sunkiau issijudinti paskui. tik su viskuo atsargiai, aisku - reikia labai pajausti riba, kada vaikas priesinasi tik del paties priesinimosi, o kada jam pasidaro tikrai blogai ir reikia gretai surasti buda ji nuraminti. nors mano sunus daug verkdavo, dazniausiai nesugebedavau jo nuraminti, kol neisaugo. zodziu, norejau palinketi nepergyventi del kiekvienos smulkmenos - kas tos zalios ir geltonos spalvos? smulkmenos
svarbu yra vaikas ir ka darai del jo, ka jus reiskiate vienas kitam. daug kantrybes ir viskas bus gerai. o pergyvename ir verkiame juk ne vien del savo ypatingu vaiku - beveik visi vaikai kelia rupesciu tevams, del beveik visu tenka pergyventi anksciau ar veliau, todel svarbiausia - nepanikuoti.
Nepanikuoju, nebeverkiu, gana ramiai sau gyvename...vaikas noriai eina i darzeli, jam ten patinka vaikai, draugai, aukletojos, neblogai ir namie sugyvename...bet tas laikas taip nenumaldomai greitai bega...vis mintyse kirba tas didelis klaustukas-mokykla-laikas bega, o jis dar nekalba...Jei taip iki begalybes galetume ramiai sau eiti i darzeli - visai nepergyvenciau, bet stai taip nebus...Atrodo buvo maziukas, kai pradejom bedas matyti, buvo tik du metukai. O dabar jau penkti eina...Zinoma, vaikas tobuleja po truputi. Bet kalbos vis tiek nera. Mes su vyru vel pradejom galvoti, gal vis delto vel ji pas LOR'us vezti...gal adenoidai, gal klausa...
Vakar buvau doc. Puro paskaitoje apie elgesio ir emociju sutrikimus - apie tai mazai kalbejo - daugiau apie ta neigalumo supratima, tevu jausmus ir pan auginant toki vaika (autista, dauna, PA, su kitais sutrikimais) - nu anas taip graziai sirdi paliete - kad nera nelaimingi tie vaikai. Kiekvienas laimingas tiek, kiek supranta ta laime. Reik leist jiems gyvent savo gyvenima, truputi is sono pakoreguojant jo elgesi, jo zinias, iprocius, igudzius. Taip pat sake, kad ner paslaptis, kad valstybe mazai prisideda, mazai padeda - nes tai nauja praktika gana, pries 20 metu dar gydytojams per psichologijos paskaitas deste - kaip tevams pranesti zinia apie neigalaus kudikio gimima, ypac Dauno - kad tai reik priimt kaip klaida, gamtos isdaiga, atiduot vaika i istaiga, kur juo pasirupins ir pamirst kad taip buvo, pradet gyvenima is naujo - neigaliu nebuvo, jie neegzistavo, dabar, kai pradejo jie egzistuot - suprantama kad sunku viska apibrezt istatymais - nes us juos turi buti kazkas atsakingas, jiems reikia is kazko gyvent, kazkas turi aukot savo karjera, darba ir priziuret juos, ugdyt... Galu gale darzeliai, mokyklos irgi turi pasiruost priimt tokius vaikus. Dabar jau pedagoginiuose yra spec pedagogikos kursas, jau jaunieji mokytojai zino kaip dirbti, kaip uzgdyti kitokius - bet mokyklose dirba ne vien jauni - o senoms tarkoms neirodysi kad taip geriau paciam vaikui (velgi tik kartais). Yra atveju - kai vaikui nereik tu matematiku, tu chemiju - jam reik isigyt kazkokiu gebejimu - kad jis butu naudingas visuomenei, galetu dirbti ir uzsidirbti - bet tam samoningumui, tam supratimui ateiti i kiekvieno sirdi, samone reik laiko - uzsienio praktika sienkia net ir 100 metu kai kur - o musu vargiai 20
Suprantu, kad reik gyvent siandien, bet kazkaip daug pykcio iseme is mano dusios
, tai va pasidalinau ir su jumis
Suprantu, kad reik gyvent siandien, bet kazkaip daug pykcio iseme is mano dusios
Kriiste, aciu kad pasidalinai isgirstomis mintimis.. Tikrai suteikia vilties spinduleli, kad kazkada musu vaikuciams bus lengviau gyvent Lietuvoj..
Ice, ir as save daznai pagaunu, jog kiekviena diena galvoju apie tai, kada mano vaikas mokes ta ar ana, laukiu kada ateis Ta diena, kai jis pasivys bendraamzius.. t.y. gyvenu mintimis apie ateiti.. Paskui suprantu, kaip tai kvaila ir beviltiska. Juk tikriausiai niekada nebus taip, kad jis mokes tai, ka bendraamziai.. Taigi suprantu, kad dirbdama su vaiku (t.y. mokydama ji visko), tuo paciu turiu dirbti ir su savimi, keist savo mintis ir poziuri.. Tikiuosi kad ateis laikas ir ismoksiu..
Linabalt, jusu pamastymai man padeda susideliot mintis, labai nuramina, suteikia optimizmo..
Ice, ir as save daznai pagaunu, jog kiekviena diena galvoju apie tai, kada mano vaikas mokes ta ar ana, laukiu kada ateis Ta diena, kai jis pasivys bendraamzius.. t.y. gyvenu mintimis apie ateiti.. Paskui suprantu, kaip tai kvaila ir beviltiska. Juk tikriausiai niekada nebus taip, kad jis mokes tai, ka bendraamziai.. Taigi suprantu, kad dirbdama su vaiku (t.y. mokydama ji visko), tuo paciu turiu dirbti ir su savimi, keist savo mintis ir poziuri.. Tikiuosi kad ateis laikas ir ismoksiu..
Linabalt, jusu pamastymai man padeda susideliot mintis, labai nuramina, suteikia optimizmo..
QUOTE(Kriiste @ 2011 02 22, 11:23)
Vakar buvau doc. Puro paskaitoje apie elgesio ir emociju sutrikimus - apie tai mazai kalbejo - daugiau apie ta neigalumo supratima, tevu jausmus ir pan auginant toki vaika (autista, dauna, PA, su kitais sutrikimais) - nu anas taip graziai sirdi paliete - kad nera nelaimingi tie vaikai. Kiekvienas laimingas tiek, kiek supranta ta laime. Reik leist jiems gyvent savo gyvenima, truputi is sono pakoreguojant jo elgesi, jo zinias, iprocius, igudzius. Taip pat sake, kad ner paslaptis, kad valstybe mazai prisideda, mazai padeda - nes tai nauja praktika gana, pries 20 metu dar gydytojams per psichologijos paskaitas deste - kaip tevams pranesti zinia apie neigalaus kudikio gimima, ypac Dauno - kad tai reik priimt kaip klaida, gamtos isdaiga, atiduot vaika i istaiga, kur juo pasirupins ir pamirst kad taip buvo, pradet gyvenima is naujo - neigaliu nebuvo, jie neegzistavo, dabar, kai pradejo jie egzistuot - suprantama kad sunku viska apibrezt istatymais - nes us juos turi buti kazkas atsakingas, jiems reikia is kazko gyvent, kazkas turi aukot savo karjera, darba ir priziuret juos, ugdyt... Galu gale darzeliai, mokyklos irgi turi pasiruost priimt tokius vaikus. Dabar jau pedagoginiuose yra spec pedagogikos kursas, jau jaunieji mokytojai zino kaip dirbti, kaip uzgdyti kitokius - bet mokyklose dirba ne vien jauni - o senoms tarkoms neirodysi kad taip geriau paciam vaikui (velgi tik kartais). Yra atveju - kai vaikui nereik tu matematiku, tu chemiju - jam reik isigyt kazkokiu gebejimu - kad jis butu naudingas visuomenei, galetu dirbti ir uzsidirbti - bet tam samoningumui, tam supratimui ateiti i kiekvieno sirdi, samone reik laiko - uzsienio praktika sienkia net ir 100 metu kai kur - o musu vargiai 20
Suprantu, kad reik gyvent siandien, bet kazkaip daug pykcio iseme is mano dusios
, tai va pasidalinau ir su jumis 
Suprantu, kad reik gyvent siandien, bet kazkaip daug pykcio iseme is mano dusios
labas nuosirdziai ir tiksliai viskas pasakyta
o nuo kito menesio jau mano mazius eis i darzeli visa diena,iki siol iki pietu ejom tik..tetis musu jau panikuoja,kaip jis ten bus,ar miegos,ar paglostys kol uzmigs,man su tete daugiau vargo nei vaiku
Ai dar - pasirodo jis ir ikure VRC...
tai pasakojo apie pradzia, apie idejas - kurios buvo ir kas liko. Esme ta - kad jie norejo padet vaikams juos vertinant, paskiriant individualias metodikas ugdyt ir pan - bet netikejo kad tu vaiku tiek daug, valstybes finansavimas ner begalinis - jie max iskovojo 18 metiniu logopedo val - logopedai pyko - ka gali padet autistui, daunui, zymiu raidos sutrikimu turintintiems per 18 val? NIEKO - tik prisijaukint vaika, tad buvo prieita isvadu - kad siems vaikams reik nuolatinio darbo ir jokia istaiga to nepadarys maximaliai gerai (nebent spec istaigoje is idejos dirbantys specialistai, jauciantys didelias simpatijas jusu vaikui ir degantys noru dirbt su juo, kas reikstu beveik gyvent). Priejo isvadu - kad reikia tu uzsiemimu metu apmokyt tevus - kaip dirbt, elgtis, mokyt gyvent vaika, aisku duot ir rekomendacijas specialistams, kurie supa vaika jo aplinkoje (bet sie teoriskai ir taip ta zino). Tai minejo - kad dalis tevu priima tas taisykles - tie vaikai siekia rezultatu, ateina pakartotinam tyrimui ir nauju nurodymu gavimui, dalis atveza vaika kaip tase - ir laukia kol i jo galva specialistai ka nors ides... Dar dalis - kurie nemato problemos - tik gydytojai daro vaika nesveiku
Kadangi pati ten buvau - butent pagal pirma modeli ir semiau - nes su Milda nieks dirbt negalejo - man buvo dzin tas ju vertinimas, tie testai - jie tyres del saves - kad zinot, ka man pasakyt ka toliau daryt - gavau tikrai padejusiu patarimu, kai kurie neprilipo, kai kuriuos taikom iki dabar
Ice, noriu tave i skypa pakalbint - jei laiko turesi
tai pasakojo apie pradzia, apie idejas - kurios buvo ir kas liko. Esme ta - kad jie norejo padet vaikams juos vertinant, paskiriant individualias metodikas ugdyt ir pan - bet netikejo kad tu vaiku tiek daug, valstybes finansavimas ner begalinis - jie max iskovojo 18 metiniu logopedo val - logopedai pyko - ka gali padet autistui, daunui, zymiu raidos sutrikimu turintintiems per 18 val? NIEKO - tik prisijaukint vaika, tad buvo prieita isvadu - kad siems vaikams reik nuolatinio darbo ir jokia istaiga to nepadarys maximaliai gerai (nebent spec istaigoje is idejos dirbantys specialistai, jauciantys didelias simpatijas jusu vaikui ir degantys noru dirbt su juo, kas reikstu beveik gyvent). Priejo isvadu - kad reikia tu uzsiemimu metu apmokyt tevus - kaip dirbt, elgtis, mokyt gyvent vaika, aisku duot ir rekomendacijas specialistams, kurie supa vaika jo aplinkoje (bet sie teoriskai ir taip ta zino). Tai minejo - kad dalis tevu priima tas taisykles - tie vaikai siekia rezultatu, ateina pakartotinam tyrimui ir nauju nurodymu gavimui, dalis atveza vaika kaip tase - ir laukia kol i jo galva specialistai ka nors ides... Dar dalis - kurie nemato problemos - tik gydytojai daro vaika nesveiku
Kadangi pati ten buvau - butent pagal pirma modeli ir semiau - nes su Milda nieks dirbt negalejo - man buvo dzin tas ju vertinimas, tie testai - jie tyres del saves - kad zinot, ka man pasakyt ka toliau daryt - gavau tikrai padejusiu patarimu, kai kurie neprilipo, kai kuriuos taikom iki dabar
Ice, noriu tave i skypa pakalbint - jei laiko turesi
QUOTE(maliukas @ 2011 02 22, 13:25)
Šiandien mažius prašosi tėčio, kad leistų prie kompo.
Tėtis klausia: "kam tau tas kompas?"
Vaikas atsako: "mano gyvenimas žymiai pagerėja prie kompo".
Tėtis klausia: "kam tau tas kompas?"
Vaikas atsako: "mano gyvenimas žymiai pagerėja prie kompo".
Šaunuolis
QUOTE(maliukas @ 2011 02 22, 13:25)
Šiandien mažius prašosi tėčio, kad leistų prie kompo.
Tėtis klausia: "kam tau tas kompas?"
Vaikas atsako: "mano gyvenimas žymiai pagerėja prie kompo".
Tėtis klausia: "kam tau tas kompas?"
Vaikas atsako: "mano gyvenimas žymiai pagerėja prie kompo".
QUOTE(Ice @ 2011 02 21, 23:59)
Taip, jis visai nepiešia, net nesistengia, vengia ir pyksta, jei bandau sudominti piešimu, darželyje dar šiap ne taip bando truputį; pieštuko ir teptuko laikyti nemoka
mano pieštuką pirmą kart į rankas paėmė 5,5 m po epi priepuolio ligoninėj, iki to nei per prievartą į rankas neįbrukdavau
nu bet jei vaiko motorika sutrikus - naturalu kad jam sunku ir to sunkaus nesinori - tuo labiau, kai jam uzduotys ko gero duodamos pagal amziu, ne pagal raidos subtilybes
o jei tiems nepiesikams, kur nesinori piestuko i rankas - galima piesti pirstukais (yra spec dazu), piesti kempinelem at kazka panasaus - kad vaikas pajustu malonuma daryt kazka tokio grazaus
o jei tiems nepiesikams, kur nesinori piestuko i rankas - galima piesti pirstukais (yra spec dazu), piesti kempinelem at kazka panasaus - kad vaikas pajustu malonuma daryt kazka tokio grazaus








