Diagnoze ir papildu paskyrima siame forume is vienos posto tesugeba nustatyti vienintele Sviesioji

- taip kad nesitikekit
sios dienos "tema" - nera puolimas uz vienkartini posta - tiesiog visos bendrai stengemes "nepastebeti", "ignoruoti" jos issukius, zeminimus, menkinimus ir pan, galu gale pratruko
As nepriestarauju, sutinku (manau ir kitos mergaites) - kad yra atveju, kai vaiko ateitis spec istaiga... Nu bet sorry - ar kas nors zino procenta visu, kuriems buvo diagnozuotas autizmas visiskai nesugebanciu pasirupint savimi, bent minimaliai? kiek tokiu yra?
Manau kad anksciau procentas turejo buti didesnis - nes vaikai nebuvo lavinamu, ugdomi - jie tiesiog buvo uzdaromi, atskiriami - deja, to nieks nebepakeis, is istorijos neisbrauks... Musu vaikai tobuleja - kas maziau, kas daugiau - bet zingsniuoja i prieki - nu nera jie beviltiski - gal profesoriais netaps - bet zmones bus

, tikiuos kol mes uzaugsim - pasikeis kazkiek ir teisine puse, parama, pagalba
Kas mums belieka, auginant tokius vaikus? nuleist rankas? atiduot kam nors ir pamirst kad toks buvo? o gal pavedus iki upes nuskandint? Ka jus siulot? sedet ir verkt - ar TIKET vaiku, jo nors ir miglota - bet ATEITIMI
o gal atimt is vaiko tai - kas jam liko - kazkokia minimali vaikyste (gal minimali tik musu supratimu

) - ir tasyt per daktarus (nuolat juos keikiant ir apvadinant), atlikinet milijona tyrimu, ir gydyt, gydyt nuo nesamu ligu, kist bile ka, kad tik pabandyt ji padaryt tokiu - kokie yra visi

Žiūriu į save veidrodyje ir galvoju - " ir kam atiteko tokia laimė..." , užlipu ant svarstyklių - "...ir dar tiek jos daug..."