QUOTE(k** @ 2011 02 10, 08:12)
Sveikos,
Dar norėčiau pasiteirauti LINABALT. JŪsų sūnus jau didelis. O koks jis buvo mažas? AR jis turėjo aktyvumą ar hiperaktyvumą? Jei taip, ar tai susitvarkė? Manasis turi hiperaktyvumą. Aišku, tai kas buvo prieš 2, 2,5 metų negalima nė lyginti dabartinio laiko. Jis labai nurimęs. BEt preišinimasis labai didelis. Ir pyktis didelis. Jei jau už blogą elgesį nubaudi neleisdama žiūrėti TV, tai pyktis bus neišpasakytas. Paaiškini, kad elgeisi negerai, tai jis visada aiškina atvirkščiai, kad jis elgėsi labai gerai

Tas atbulumas ištisinis.
Sveika,
mano sunus nera aktyvus ar hiperaktyvus, kaip tik - jis pasyvus ir letas. Uztai jaunesnis sunus - be proto judrus, plepus ir... kaip jusiskis - megejas prisigalvoti visokiu dalyku. Vardu nekaitaliodavo, bet visa kita - pries juo patikint reikia gerokai pamastyti, ir dar pravesti kryzmine apklausa

Nes jam tai pramoga - sneketi ne taip, kaip yra is tikruju, galima sakyti, kad jis meluoja. Sita savybe berniuku tetis turejo (gal ir tebeturi, nezinau), vis kalbedavo kokias nors nesamones. Pradzioje man buvo juokinga, o paskui pradejo nervinti, emiau galvoti, kad jis patologinis melagis. Nezinau kaip ten is tikruju, bet paaiskejo, kad tai paveldima - jaunesnis sunus su savo teciu matesi kokius 5 kartus gyvenime (po skyrybu, kurios ivyko kai vaikui buvo metukai) ir praktiskai tecio nepazista, o elgiasi labai panasiai. Tik tetis buvo letas, letuma is jo paveldejo vyresnis sunus. O jaunelis - panasus i hperaktyvu, cia jau musu seimoje toks polinkis yra. Liezuvio isvis nevaldo, labai daznai lepteli ka nors negrazaus kitu zmoniu atzvilgiu, del to turejo bedu mokykloje su bendraamziais. Emociju kaita beprotiska, buvo laikas, kai labai pergyvenau kas bus su tokiu degtukiniu jo charakteriu - viena akimirka linksmas, kita - net perkreiptu is pykcio veidu arba staiga pradeda bliauti. Verkdavo del bet kokio nieko, uztekdavo ji subarti, ko nors neleisti, ko jis labai nori, arba jei mokykloje vaikai paerzindavo - puldavo i asaras ir tuo paciu pykdavo, pradedavo mustynes. Zodziu, sudetingas vaikas. Kadangi vyresniajam duodavau sedatif miegui pagerinti, jaunesniajam irgi tuo paciu duodavau sedatif - kad butu ramesnis. Padedavo kazkiek. Dabar jam 16, charakteris tapo siek tiek svelnesnis, tolygesnis. Bet jis kaip ir brolis pora kartu lanke SSI dienos grupe, ten siek tiek pasimokino kitaip elgtis, plius jau kokie 3 metai prasidejes brendimas irgi smarkiai slifuoja - nes rupi paneles, pradejo bastytis su draugais i pasimatymus, nu ir ziuriu glaudzia ausytes

Bet kad visai butu praeje tie pagrindiniai neraminantys dalykai - palaidas liezuvis, nuotaiku kaita ir pan. - sito nera, kartas nuo karto vis islenda.
Del skiepu as pati labai blaskausi, nes ir mano mazaja juk vel reikes skiepyti kazkada, o ji tokia... irgi padidinto jautrumo, yra kai kuriu bruozu, kurie man primena aspergeri, bet viskas nera stipriai isreiksta, gal del to, kad mazoji labai mylima ir prie jos labai taikomasi, ziurime kaip jai geriau ir taip darome - nori miegoti su teveliais - prasom, nenori pietu miego - nu ir nereikia, nori sultyciu - vakare tevelis parnes.. ir t.t. Kai kazkada suzinojau kad vyriausias sunus ne siaip sunkaus charakterio, o tai tam tikra liga, irgi pradejau prie jo taikytis daug labiau, nei anksciau. Tas pagerino vaiko bukle, su laiku ir itampa jam pradejo slugti, ir pykcio priepuoliai tapo retesni, ir per kelis metus nustojo slapintis i lova (tiksliai neprisimenu, slapinosi mazdaug iki 10-12m.). tai vat dabar tupinejame su teciu apie maziuke- jis is dideles meiles, o as gal labiau is susirupinimo, kad ir jai kas nors neislistu

Ir vis mastau apie busimus skiepus. Ka reikes daryt? Vis tik skiepai reikalingi. Isitikinau tuo pries pora metu, kai visa seima susirgo kokliusu - mazoji prasirgo lengviausiai, nes buvo neseniai skiepyta, vyresnieji berniukai ilgiau kankinosi su tuo baisiu kosulius, bet irgi gan lengvai atsipirko, o vat mums su vyru kliuvo... As persirgau sunkiausiai, buvo momentu, kai maniau kad tikrai atejo paskutinioji, ir kosejau paskui daugiau kaip puse metu. Uztai dabar i skiepus ziuriu gan rimtai - jei ne skiepai, vaikai irgi butu sirge taip pat sunkiai. O juk mazesni vaikai ir numirti gali nuo sios ligos. Mano maziukei tada buvo pora metuku, jai buvo didele rizika. Jei butu neskiepyta, kazin kaip viskas butu pasibaige.
Kiek zinau, yra tam tikru priemoniu, organizmui pravalyti nuo sunkiuju metalu. Tai gal butu geriau vis tik vaika paskiepyti, ir iskart panaudoti ka nors is tu priemoniu, kad valyti organizma nuo metalu, taip isvengiant nepageidaujamo skiepu poveikio?