Pirkimo- pardavimo sutartis

Be abejo, pasitikėjimas yra geriausias visų problemų sprendimo būdas. Tik, deja, pas mus tai dar nelabai praktikuojama- gal mentalitetas ne tas ( kur ką sukombinuot, ką namo parsinešt, kas ne vietoj padėta, kaip naudos išpešt iš bet ko... ) Nesakau, kad visada ir visi žmonės tokie, tikrai ne, ir aš pati greičiau linkusi pasitikėti žmonėmis, bet esu girdėjusi ir nelabai gražių istorijų, ir su bloga pabaiga, ir reikalaujančių daug nervų...

Apie displaziją. Aš nelabai įsivaizduoju, kokiu pagrindu galėčiau pareikalauti ją daryti, jei šuo gyvena kokiam užkampyje, pora šimtų kilometrų nuo Vilniaus/Kauno, niekuo nesiskundžia, į parodas neina, veisimui nenaudojamas?...Taigi, šeimininkas pasiųs mane toli toli, sakys, nesuk tu man galvos- šuo gerai jaučiasi, kodėl aš jį turiu kažkur tempti ( o gal jis ir mašina važiuoti negali- nepripratintas), daryti narkozę, sukišti kelis šimtus litų? Dėl ko? Dėl veisėjo įgeidžių?

o ar tik veisejas yra svarbu? pacios veisles gerove ne?

taigi sutartis ne galutinis produktas- su kiekvienu savininku ja aptari ir pridedi ar nuimi keleta reikalavimu, priklausomai nuo abieju pusiu poreikiu ir noru. vienokia sutartis eina zmogui kuris nori PET klases suns, visai kitokie isipareigojimai rasomi kaip kalbama apie suni parodoms ar veisimui.

Sutartis buvo standartini .Čia ne tas žinomas incidentas Kauno parodoje.Veisle špicas.Užpuolė aviganio mišrunas.Susitarti geruoju nepavyko ir špico šeimininkai kreipeisi į teismą,kuris ir priteisė išmokėti špicuko kaina mišruno šeimininkams ,( ji ir buvo nurodyta sutartyje ).Moraline žala taip ir nebuvo pripažinta .Nuo to graudu įvykio praėjo 5m. Žmones dabar turi didelį šunį ,kuris gali save apginti .Apie mažo šuniuką ir kalbėti nenori .

Žinoma, bet kas bet kuo nepasitikės. Aš nieko prieš sutartis neturiu, tai buvo veisėjų sprendimas, rašyti jas ar ne. Vokietę gi visiškai neplanuotai aplamai parsivežiau. Pasiūlė, patiko, sąlygas susakė, dokumentus atidavė ir iki susitikimo. Na, buvo dar pasakyta, kad jei apgausiu, tai apgausiu. Ne visai iš gatvės atėjau, veisėjas mane matęs ne kartą parodose ir varžybose, ir teisėjavo mums. Kitaip aplamai to šuns nieks man nesiūlytų.
Su antrąja "bendrasavininkyste" pirma planavom pasirašyti sutartį, įforminti viską LKD. Kai atvažiavau jau pasiimti šuns, neturėjo bendrasavininkystės blanko, susitarėm pasirašyti vėliau, tik perdavimo sutartyje sąlygos minimaliai įrašytos. Kai atėjo tas vėliau, manęs buvo paklausta ar tikrai man tos sutarties reikia. Kadangi nereikia man jos, tai ir liko viskas taip. Veisėjai nusprendė pasitikėti.

Tiesa, ir su katinu panašiai buvo. Ėmiau veislyne kastratą, baigusį savo karjerą. Tarėmes dėl sutarties, kai atvažiavau, pabendravom, supakavo man katiną, visus jo laimėjimus, o apie sutartį vis nešneka. Kai paklausiau, kada pasirašysim, pasakė man, kad nereikia, pasitiki ir taip. Dabar ir pati susimąsčiau, kodėl man pastoviai taip nutinka. Jau tendencija ryškėja.

Na ir atsiskaitau sau pagal susitarimus, kurie, kaip taisyklė, nuo pradinių pasikeičia gerokai, bet visada tenkina abi puses.



Pirkėjas matė, ką pasirašė. Visi perspėti, kur galima pasidaryti tą tyrimą. Jeigu tai netiko, reikėjo nepasirašyti, kalbėti dėl sutarties pakeitimo arba neimti pas mane šuniuko. Man svarbu, kokius šunis aš išveisiau, tai gali smarkiai pakoreguoti mano planus, man ši informacija vertinga ir reikalauju jos pateikimo. Pati įsipareigoju grąžinti pusę sumos, jeigu bus displazija, bet pasireikš ne tiek stipriai, kad šuniui būtų sunku gyventi. Pora šimtų litų neturėtų virsti kažkokia bėda, narkozė, deja, būtina, veisiamiems šunims daroma ir labai retai sukelia kažkokių problemų. O kas dėl vežimo, jeigu atvažiavo pas mane pasiimti, nuveš ir į kliniką, kur atliekamas tyrimas. Nesu naivi, suvokiu, kad jeigu kas nors nepadarys tyrimo, tiesiog su tuo susitaikysiu, po teismus vargu ar pasiryšiu tampytis, bet iš savo pirkėjų visgi tikiuosi sąmoningumo. Kaip ten bus, pamatysim po metų.

Na galima gal įrašyti taip: "Pirkėjas įsipareigoja pardavėjui suteikti galimybę pamatyti ir apžiūrėti šunį, įvertinti šuns gyvenamąją aplinką." Čia man atrodo biglių Eglės sutartyje radau. Plius ir dažnumą nusistatyt galima. Tarkim pirmus metus dažniau, paskui na... kartą per metus. Nors esu tikra, kad normaliai bendraujant to niekad neprireiks

Labai įdomi tema. Tačiau turiu porą klausimų:
* ar įtvirtinate pirkimo-pardavimo sutartis pas notarą?
* ar pasirašinėjate tiek LKD, tiek savo paties sukurtą sutartį?
* ir man labai rūpimas klausimas. Žinau, kad kai kurių veislių veisėjai turi panašų punktą. Jeigu, tarkim, iš veislyno parduotas šuo, imamas kergti su bedokumenčiais arba kalytė atsiveda 'mišrūniukų', tai veisėjas turi kažkokias privilegijas? Noriu į savo sutartį įrašyti panašų punktą, bet neįsivaizduoju kaip jį suformuluoti ir kiek daug jis pasiteisintų.

Sandorių dėl tokių smulkių sumų, kiek paprastai kainuoja šuniukai, nereikia notariškai tvirtinti.

O kam reikia dviejų? Tiesiog sutarties tekstą reikia įrašyti į tą laukelį, kur LKD sutarties blanke pažymėta "Kitos sąlygos".

Aš esu pasirašinejusi bendrasavininkystės sutaris. Tai jas surašiau atskirai ( kadangi jos ne tokios ir mažos- 3 lapai, o į šuns perdavimo sutartį parašydavau- "šuniukas atiduodamas į bendrasavininkystę ( sutartis pridedama)". Galima ir čia kaip nors panašiai išsisukti- nes jei pildysi tuos blankus, kuriuos prideda LKD prie šuniukų dokumentų- niekas netilps, ten tik kelios eilutės, arba teks patiems spausdintis iš LKD svetainės tuos blankus ir jau ten viską rašyti.

Nereikia jų pas notarą tvirtint
Galima įtraukti į sutartį, kad kalė bus veisiama tik laikantis LKD/FCI veisimo nuostatų ir pridėti pvz punktą "Jeigu pardavėjas nustato, kad pirkėjas nesilaiko šios sutarties xx punkte numatytų įsipareigojimų ir pažeidžia LR gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo, 1997 m. lapkričio 6 d. Nr. VIII-500, Vilnius ir kitų įstatymų bei poįstatyminių aktų - pardavėjas turi teisę pasiimti šunį be jokios kompensacijos." Kitas klausimas, jei yra abejonė, ar tai nenutiks, ar verta šuniuką parduoti išvis?

Parašyti galima, tik jei šeimininkas to punkto nesilaikys- nieko nepešit ir nieko neįrodysit. Šuo- jo nuosavybė, kaip jis supranta jo "šeimyninį gyvenimą", taip ir augina... Nebent, jei kergtų nuolat per kiekvieną rują, gal galima būtų kabintis dėl gyvūno kankinimo ar pavojaus jo sveikatai/gyvybei?...Bet iš tiesų čia dabar tik ekspromtu parašiau, nesigilinau. jei rimtai, tai šituo klausimu man viskas atrodo niūriai...nebent parašytumėt, kad šunį kastravus/sterilizavus, grąžinsit kažkokią sumą, tai gal dar žmogeliai tuo susigundytų...

Be abejo, bendrasavininkystės atveju reikia atskiros sutarties, tačiau dėl to "netilps" tai aš nesiliauju stebėtis. Taigi šuniuką paprastai perka ne "čia ir dabar", su pirkėju galima iš anksto suderinti sutarties sąlygas, surašyti kompiuteriu ir tada jau atspausdinti, o ne ranka keverzoti. Blankai gi guli www.kinologija.lt . Pagaliau net ir ranka rašant galima pridėti kiek tik reikia sunumeruotų lapų.

įdomu kiek veterinarų Lietuvoje o ir ne Lietuvoje pasirašytų po diagnoze, kad tai genetiškai paveldėta liga/problema, jei tom bėdom/ problemom nėra oficialių genetinių tyrimų? iš tų, su kuriais aš bendrauju - nė vienas. todėl vis labiau linkstu kad punktas apie genetiškai paveldėtas ligas yra visiškai tuščias. Pvz mano auginamose veislėse, konkrečiai prancūzų buldogai turi tik vieną, kataraktos genetinį tyrimą. ( nors jis nėra privalomas, aš darau jį veisiamiems šunims, kad būti ramiai tuo klausimu)
Todėl daug priklauso nuo veisėjo ir būsimo šuniuko šeimininko kontakto, tolimesnio bendravimo. Jei šuniuko šeimininkas dingsta metų metus, nėra jokio kontakto ir ūmai atsiranda su pretenzija, kad šuniukui epilepsija... ir kai žinai kiekvieną savo šuniuko ,,pirstelėjimą", kai žinai visas traumas ir tt, tuomet man gali užtekti ir prielaidos , kad tai genetiškai paveldėta bėda ( jei šuniukas buvo tinkamai auginamas,neturėjo jokių traumų ir tt)
nors paskutinėms vadoms dar traukiau šį punktą, ateityje mąstau to nedaryti, o vis bandau kažkaip protingai sudėlioti kitaip