Charlaine Harris ,,Mirusiųjų klubas''
Oho, norėjosi sakyti, pabaigus knygą šįryt. Net nesitikėjau, kad ji taip įtrauks. Tikrai nebūčiau ėmusi jos sekmadienio rytą, jei būčiau tai žinojusi. Mat darbo dienomis skaitymui laiko nelieka, tad reiktų laukti penktadienio vakaro. O juk kai knyga įdomi, visą laiką tik ir galvoji, kaip greičiau prie jos prisėsti. Penkios dienos laukimo Žiauroka?
Laimei, vasario 16-osios proga tiek šiandien, tiek rytoj į mokyklą nereikia (na, kai kuriems šiandien reikia 
), tad vakar vakare čiupau knygą ir su malonumu skaičiau iki tol, kol pajutau, kad akys merkiasi ir niekaip nepavyks pribaigti paskutinio šimto puslapių. Taigi, tai padariau šiandien.Trečiojoje Sukės Stekhaus sagos knygoje pasakojama apie tai, kaip Bilas, mylimas pagrindinės veikėjos vaikinas vampyras, slapta nuo visų kažką dirba. Netrukus jis išvyksta į Sietlą- bet Sukė žino, kad jis meluoja. Netrukus Erikas pasako, kad Bilas pagrobtas. Sukė žūtbūt nori jį išgelbėti.
Knyga įtraukia nuo pat pradžių ir nebepaleidžia. Naujų vėjų į sagą atneša gražuolis vilkolakis Alsidas, kuris, neabejoju, pasirodys ir tolimesnėse sagos dalyse. Perskaičiau, ką esu rašiusi apie antrąją knygą ,,Mirusios širdys , nes bijojau, kad galiu kartotis kai kuriais savo pamąstymais. Bet negaliu nepaminėti Eriko- jis šioje dalyje yra vienas dažniausiai pasirodančių veikėjų. Pastebėjau, kad blogiukai knygose mane traukia.
Negaliu be šypsenos skaityti, kaip Erikas stengiasi atkreipti Sukės dėmesį į save ir mėgautis kiekviena gan intymia sekunde būnant su ja. O jau kai ištarė tuos, rodos, ,,tarp kitko pasakytus žodžius, kad Sukė yra būsimoji jo mylimoji, norėjosi garsiai kvatoti. Žavus jis. Ko nepasakyčiau apie Bilą. Aišku, šioje dalyje, nors jis ir buvo kaltinininkas, bet pasirodymai jo nedideli. Kažkoks keistas ir nesuvokiamas man jis. Na, o pabaiga buvo puiki Nors ir taip aišku, kad viskas tuo nepasibaigs.Aišku, tai yra lengvas skaitaliukas, didelėmis raidėmis, su daugybe tuščių puslapių (mat kitas skyrius būtinai turi prasidėti dešinėje pusėje ir nuo pusės puslapio), o tarp eilučių dideli tarpai. O tai mane nervino. Kodėl negalima visko spausdinti glausčiau? Be abejo, skaityti tokias dideles raides yra patogu, bet plonesnę knygą laikyti rankoje yra daug geriau. Na, ir gaila bereikalingai gadinamo popieriaus.
Taigi, knyga patiko ir tikrai patiks tiems, kas skaitė pirmąją ir antrąją šios serijos knygas. Man ,,Mirusiųjų klubas pasirodė žymiai įdomesnė už ,,Mirusias širdis.. Aišku, tiems, kas nori tokių knygų, kurios ilgam išliktų atminty, pradėti šios serijos neverta, nes neabejoju, kad po kiek laiko neatgaminsit, kas ten vyko. Tik žinosit, kad buvo įdomu ir greitai susiskaitė.
Neabejoju, kad skaitysiu ir tolimesnes šios sagos dalis.
