Sveikos, na, mes dabar mokomės PRIDE, o balandį jau turėtume būti įrašyti į eilę. Nei skendžiu euforijoj, nei kamuoja mane baimės, nes apie įvaikinimą galvojome seniai. Nors savų vaikų susilaukti galime, bet dabar laukiame mažylio, kuris mūsų kažkur laukia. Kažkaip nejaučiu didelio poreikio žūtbūt susilaukti savo bio vaikų, tai kažkaip be stresų viskas natūraliai ir vyniojasi.
Žinutė man įstrigusi dėl kūdikių iki 3 mėn. atsiradimo šeimose. Kadangi turiu šiokių tokių landų, tai daug domiuosi kaip viskas vyksta realiai ir padariau išvadą, kad vaikas visai ne pirmoj vietoj, net tokioj jautrioj srity interesai, pinigai ir kiti šlykštūs dalykai. Realiai per metus apie 70 naujagimių atsisakoma ligoninėse, tačiau "dėka" mūsų VTAT specialistų jie iškart papuola į "išrintąsias" šeimas. Daug dar galėčiau pripasakoti apie pinigų sumas ir pan. dalykus, bet man šlykštu. Taip kad, manau, geriau nutylėti dėl savo "išskirtinumo" gaunant vaiką, nei kad džiaugtis. Mes su, vyru, visgi nusprendėm, kad su niekuo mes nekalbėsim, nesitarsim, o leisim vaikui ateiti tada, kai jis panorės, tiksliau ateis laikas, kurį nuspręs tas, kuris gyvena aukštai ir reguliuoja mūsų gyvenimus:) mes laukiam vieno, jokio skirtumo mergaitė ar berniukas, bet kažkaip kirba man mintis, kad galim susilaukti dviejų, nes dažni pasiūlymai dėl brolių ar seserų įvaikinimo. Žodžiu, visoms linkiu kantrybės, ramaus laukimo, auginti mūsų būsimus ir esamus vaikelius toliau širdyje, tikėtis geriausio, bet nepamiršti, kad su džiaugsmu ateis ir nerimas, ir visokie kiti ne itin teigiami jausmai. Bet mes esame tik žmonės