Dvasinės ligų atsiradimo priežastys- 6

Atleiskit, kad įsiterpiau. Skaudu, kai žmonės kankinasi. Žmogus pragyvena sau skirtą gyvenimą etapais (gimimas, kūdikystė, paauglystė, jaunystė, santuoka, pasiruošimas išėjimui ir pats išėjimas). Kai kurie etapai( ypač pirmieji) labai svarbūs ir turi didelę įtaką paskutiniesiems. Viskas turi vykti tinkamai ir su švaria sąžine, o mirusiuosius taip pat reikia išlydėti tinkamai (laikantis trijų dienų kodekso, be ašarų bet gausiomis maldomis ir t.t.) Visi TEN eisime, ir turime tam ruoštis tinkamai auklėdami savo vaikus, nedarydami blogo ir atsiribodami nuo materialybės. Tinkamai gyvenęs išlydėtas velionis niekada nesirodo ir problemų nekelia.(Bijoti reikia gyvųjų, o ne mirusių, kaip sako mano mama) Po metų(ne veltui minime metines) velionio siela įgauna visai kitą pavidalą, pavirsta kosmoso dalele ir ieško naujo būdo užgimti per kitus kūdikius. Todėl ir veido išėjusiojo negalime prisiminti. Laikyti vaikystės nuoskaudas širdyje- negeras dalykas,kuris persiduos jūsų vaikams. Beje, žalos gali pridaryti ne tik nuoskaudos, bet ir didžiulė meilė. Sunku suvokti labai mylimo žmogaus netekimą, tačiau vis apie jį kalbant ar prisimenant vėliau nei po metų- darote žalą savo palikuonims. Minint savo senelius, močiutes ar kitus protėvius- geriau vardo neminėti. Vardas turi galingą reikšmę ir turi būti atlaisvintas kitiems, į pasaulį ateinantiems vaikučiams. Laiudies išmintis sako, kad senelio, močiutės vardą savo vaikui galima duoti tuomet, jei šis miręs daugiau nei metai.
Viskas pasaulyje surėdyta pagal tam tikrą tvarką, kurios pažeisti nevalia.Jei tai įvyksta- žmogus blaškosi, neranda vidinės ramybės, griebiasi įvairių iškrypimų, neranda tikėjimo nei aukščiausiomis galiomis nei savimi. Mylėkime savo vaikučius savo šeimą visa širdimi, bet nepamirškime, kad ateis diena, kai turėsime išeiti o juos palikti. Liks tik mūsų nuveikti darbai...

Nejudančio kūno karste bijoti tikrai nereikia, nei vėlės, kuri tuo metu, kai jūs jos bijote, ieško kelio išeiti kur jai reikia.Lietuvių tautosakoje nuo seno yra manoma, jog žmogaus siela, tinkamai palydėta maldomis trečioje dienoje išeina per viršugalvį toje vietoje, kur formuojantis kūdikiui įsčiose ir tik užgimus buvo atviras momenėlis (Gal medikai mane visai sudirbs, bet mokslas irgi ne viską gali paaiškinti). Graužti save, kad jos jau nėra, o Jūs nepasakėte visko ko norėjote gyvai esant- taip pat nereikėtų. Galima nueiti prie kapo ir papasakoti kaip sekasi, arba parašyti tik jai skirtą laišką ir garsiai perskaičius jį sudeginti žvakės liepsnoje. Iki metų dūšia viską girdi.Po metinių atsisveikinkite su visam ir pradėkite "naują gyvenimą" be to žmogaus. Atsiprašinėti mirusiųjų nereikia. Tai daryti reikia su gyvaisiais.

Kodėl jūs manote, jog žinote, kaip viskas iš tikrųjų yra?

Isejimas svarbesnis uz gimima. Nes paskutinio gyvenimo pabaiga lygi kito gyvenimo pradziai. Nemokedami mirti, nemokesime gimti. Ne taip svarbu koki gyvenima gyveno zmogus, jei bent keliom minutem iki mirties jo samone prasvieseja, jis kazka supranta ir atleidzia visiems ir svarbiausia sau - jis i kita gyvenima ateis su visai kitu likimu.
Ten mes galim viska matyti, suprasti, bet negalim nieko pakeisti, istaisyti. Todel vaikai gimsta asocialiose seimose, pas nenorincias jas tureti mamas, pas tokias kurios dare daugybe abortu ir t.t. nes vaikui REIKIA... jis zino, kad bus sunku, net neimanoma, bet poreikis istaisyti klaidas stipresnis.

Nežinau kaip iš tikrųjų yra. Kai numirsiu- papasakosiu O jei rimtai, tai niekas į tokius dalykus per daug nesigilina ir niekas vieno vienintelio atsakymo neturi... kol neatsiranda problemų... Tuomet ieškom sielos vadovų, literatūros, prisimenam senuosius papročius, randam senų žmonių, kurie gali papasakoti labai daug, žmonių, kurie tuo domisi, ir visko kitko, kad tik padėtų atgauti ramybę. Kai prispiria reikalas ir pradedi ieškoti atsakymų- su laiku juos randi. Patikėkit.
Su mirusiais viskas daug paprasčiau nei manome, tik duokime Jiems ramybę. Tada ir Jie ramiai ilsėsis.

Dėl poilsio anapus drįstu abejoti. Manau, kad gyvieji susikūrę iliuziją, kad bent po mirties pailsės...Ten jie dirba, per lygius pereidinėja, o ne poilsiauja...

Aciu uz savo pasidalintas mintis. Seniau ir kalbeti apie tai bijojau, bet dabar svarstau, ar tame nera kazko paslepta, pvz, mano nepastojimo problemos... 4u: Keista, Dievas vaikus duoda toms, kurios neturi seimos, neturi salygu, laikas ne tas...o kitoms, kad ir kaip lauktu, nieko... laikas ir man pasigilinti, tai kodel vis delto vyksta tokie dalykai.

Sutinku, kad susitaikyti su išėjimu paskutinę minutę- būtina. Tik ar svarbiausia atleisti sau Ypač, jei esi daug kam per gyvenimą į dūšią priš...Prieš išeinant vyro močiutė visus anūkus su šeimomis pas save sukvietė ir visiems padėkojo kad buvo ir yra šalia, kad vaikystėje didelių razbaikų nepridarė, kad visi gražiai su šeimomis gyvena. Visiems laimės ir sėkmės palinkėjo, ir pusiau sąmoninga sumurmėjo, kad pas SAVUS išeina. Ir užgeso. Ramiai ir su šypsena veide. Man tai didžiulė gyvenimo pamoka. Paskutinę minutę gerumo jug neišmoksi...Reikia per gyvenimą gražiai eiti, kad galėtum gražiai išeiti. O tai nelengva. Jei sakote, kad Ten esantys viską mato ir supranta, tik pakeist negali, tuomet Ten turėtų būti tikras pragaras...O aš tikiu, kad išėję ramiai sau ilsisi. Mes už juos maldelę, o Jie mus -ramybę...

Kai žmogui labai sunku, tai ir tinkamą patarimą duoti labai sunku. Galiu tik pasamprotauti, ką daryčiau Jūsų vietoje. Pirmiausiai tai tikrai pirtyje užsidarius iš savęs "velnio" nevaryčiau ir su savo baimėmis nesikalbėčiau. Nė nepajusit, kai prieisit tokią ribą, kai pradėsit su savimi kalbėtis prekybos centre ar troleibuse. Ir su savimi taikytis ar prisiiminėti kaltes už tai, ko nepadarėte- visiškai neprotinga. Iškilus bėdai reikia ieškoti atsakymų, pagalbos, patarimų, likimo draugų ir pan. Reikia kuo daugiau apie tai kalbėti, ir pradžią jau padarėte. Kaip suprantu, Jūsų mamytė išėjo Jums mažai esant, tik nieko blogo negalvodama, pažadėjo visada būti šalia ar net sugrįžti. Taip norėjo Jus vaiką nuraminti, o padarė meškos paslaugą.Mirštančiojo žodis labai stiprus. Štai ir laukiate dabar kiek metų tamsos bijodama, kad tikrai sugrįš.O kas nebijotų...Jug pažadėjo. Gali būti, kad mamytė išėjo su didžiule kalte, kad Jus vieną palieka. Tai Jums pamoka, kaip nereikia išeiti, kad kitų neapsunkinti. Taip pat minėjote, jog mamytė nelaiminga buvo ir tikriausiai labai sirgo, jei jauna išėjo. Vadinasi, savo gyvenimo pilnai ir gražiai nenugyveno.Sužinokite visą tiesą apie savo šeimą, jos istoriją. Nepamirškite ir tėčio pusės. Dažnai paveldime visą bagažą senelių ar tėvų pridarytų šunybių, kurios velkasi iš kartos į kartą, kol nebūna "nuplautos" bėdomis, ligomis ir tragedijomis. Tuomet ir klausiame Dievo- už ką?Gal mamytė pati vaikystėje skriaudžiama buvo, gal koks žmogus dėl Jūsų šeimos kaltės gyvybės neteko, gal koks pamirštas senelio ar močiutės vaikelis po svietą blaškosi, gal buvo prievartavimų. Suaugę daug nesąmonių pridaro, tik girtis tuo neskuba. Nebijokit to, ką galite sužinoti.Tai jums tik į naudą. Klausinėkite giminaičių tiesiai šviesiai, jug turite susitvarkyti savo gyvenimą. Jie supras. Kai viską išsišniukštinėsit- ieškokite žmonių, kurie gali patarti, kaip tvarkytis toliau. Nueikite pas vieną kokį seną klebonėlį, kitą, nuvažiuokite prie Merkinės piramidės, jei nesate labai pamaldi- susiraskite seną protingą žmogų. Gyvenimo univesitetai tikrai verti dėmesio. Neapsiribokite viena nuomone. Gal net susirasčiau kokią senelių prieglaudą, ir kartais ten nueičiau su senais žmonėmis pabūti, su jais pakalbėti, už rankos palaikyti. Vienatvėje laukdami išėjimo, bus Jums labai atviri ir gali daug įdomių dalykų papasakoti.Įgausite nemažai patyrimo, išgirsite įvairių patarimų, atsikratysite savo baimių, nekartosite giminės klaidų ir gyvenimas susitvarkys. Linkiu sėkmės kuo nuoširdžiausiai.

... ir as svarstau, kur buvo padaryta ir kieno ta klaida, noriu istaisyti ja ir gyventi ramiai.

Stai taip.

olialia Ar teisingai supratau, kad Jūsų mama savižudė o savo tėvo nė nepažįstate? Atrodo "paveldėjote" tikrai labai nešvarų kiemą, kurį teks išsikuopti.Čia be specialistų neapseisite. Jeigu gyvenate netoli Kauno ar Kaune (o dėl tokio reikalo ir iš toliau atvažiuoti verta)- kreipkitės į Vytauto bažnyčios kunigą. Vardo ar pavardės nesakysiu, susiraskite jį. Tai tas žmogus, kuris Jums gali pagelbėti. Taip pat pasiūlyčiau paskaityti J. Markūno knygų, bei kreiptis į jį tiesiogiai. Ką dar padaryčiau, tai susiraščiau savo tėvą. Nereikia prie jo prikibti ar jam gyvenimą gadinti, tačiau susipažinti privalote. Jūsų kūnu teka to žmogaus kraujas, todėl turite tokią teisę be jokių skrupulų.Gali būti, kad jis taip pat visą gyvenimą kankinasi ir laimės neranda. Kol nepabandysit- nesužinosit. Keiskit gyvenimą ir požiūrį iš pagrindų( tik mylimo žmogaus per daug nepainiokit). Ir nesijauskit vieniša ar vienui viena. Dažnai turint tėvus, tuziną brolių ar sesių, pulką tetų ir dėdžių žmogus gali jaustis vienišas. Tai priklauso nuo to- kiek ir kokių ambicijų jis turi ko nors gyvenime pasiekti.Dabar Jūsų svajonė- susilaukti vaikelio, ir to siekite. Nelaiminga moteris negali gimdyti vaikelio, taip paversdama ir jį nelaimingu. Šitą jausmą Jūs jau puikiai žinote. Gyvenimas gražus tiems, kas jo siekia. Pasiraitokite rankoves ir imkitės šluotos.