javascript:emoticon('
')
Paskaičiau žinutes ir apėmė dar didesnis nerimas - vos ne 95 proc. mano, kad mano vyras nugrybavo į kairę. .. O gal?
Sekmadienį buvome išvažiavę. Aš jį stebėjau, bandžiau išklausti, ką galvoja apie nuotykius, gal ne pro šalį būtų abiems "atsišviežinti".Laukiau reakcijos. Bet nei pasimetė, nei nustebo, kažką burbtelėjo maždaug taip "neturi, matyt, ką veikti". Diena praėjo puikiai, juokėmės, kalbėjomės, net šokom (buvome su draugais susitikę), nupirko man tokį dalykėlį, kurio seniai norėjau.
Nutaikiusi progą gerokai išstudijavau jo telefonus. Bandžiau keliems paskambinti ir ką - Jonas ir atsiliepė vyrišku balsu, parduotuvė ir buvo parduotuvė ir pan. Ilgai nežaidžiau.
Bet šiandien rytą gal pusvalandį sukiojosi prieš veidrodį (nusiskuto, išsikvėpino, išsitraukė naują švarką ir išrūko į darbą kaip ant sparnų). Širdį suspaudė negaliu. Anksčiau jis greičiau susiruošdavo. Gal man tik dabar taip atrodo.
Grįžo toks visas laimingas, apkabino ėmė glaustytis, vis kalbėjo, kalbėjo apie darbą, planus, o aš vos neverkiau. Iš kur ta euforija?
Nežinau. Mano įtarinėjimai prasidėjo po to, kai mano geriausia draugė, įtarusi savo vyrą neištikimybe, pasamdė seklį ir tas atnešė įrodymus. Vyras stiprus verslininkas, pinigų kaip šieno, o panų, pasirodo, taip pat ne viena. Ir viskas darbo laiku. Visada namie nakvoja, su vaikais užsiima, namie padeda nors prie žaizdos dėk, koks geras tėvas ir vyras.
Po to prasidėjo tikra velniava. Ašoros, pykčiai, barniai. Draugė man sakė, kad labai gailisi viską pradėjusi. O aš norėčiau žinoti.
Bandysiu dar kapstyti. Dar nežinau kaip:)
