Vyras radikaliai pasikeitė

Na,matyt geresnio nesutiko...
Bet kaip sakoma,geriau bet koks,nei joks...
Vat nesuprantu tokiu moteru,zemintis,atleisti,kad tik butu,del kvapo ar kaip...

Sekmes jums Zaviuosi, gal kad labai atpazistu save siuose zodziuose.

Bet , tokiam pasirinkimui baisiai daug drasos reikia .
Zinoti , kad roju ir pragara kuriame patys . O blogiausia , kad ir kaip ten bebutu , tenka pajausti ir savo silpnuma ir suvokti kas tikrai yra daryti gera ir kas bloga .
O daznai tai kertasi su populiariaja nuomone . Kazkada Moonte sake , kad nesu susidurusi su smurto aukom , nesu ir nenoriu . Bet esu susidurusi su nemylimais .

Buvo sutikusi. Geresnis ar ne - ji geriau žino, bet tikrai negyveno viena. Dabar našlė.

Na esu patyrusi ta atleidimo ir priemimo atgal momenta. Sugaisau 3 savo gyvenimo metus ir susigadinau sveikata. O seima visvien subyrejo. Net ir su ta patirtim atleisciau vienkartini girta nukrypima i kaire. Bet tikrai negaisciau nei savo nei jo laiko bandydama " issilaizyti" suzinojusi apie nuoseklu, reguliaru ejima i kaire, meluojant, apgaudinejant, issisukinejant etc. Tikrai ant to paties greblio antra karta nelipciau, nes tokiu pastangu kaina yra didziule.

Aišku. Gaila dėl sugaišto laiko.
ir galbūt tavo patirtis paskatins mane "neišskysti", jei jis kada prašytųsi pas mane...

Ir visada nerimautumete per kiekviena baliuka.



Moteris anksciau ar veliau gauna toki vyra, kurio pati manosi esanti verta.

Niekas nieko negauna šiaip sau.

Na per baliukus ir uz save ne visada gali garantuoti, kur jau ten uz kita, bet su dabartiniu vyru dabar kazkaip i baliukus vaikstom kartu. O jeigu ir eitu vienas, neturiu pagrindo nerimauti, kazkaip ne is tu kur priliuobia. Norejau pasakyti kad matau skirtuma tarp netycinio nuklydimo girtame stovyje ir samoningo apgaudinejimo ir reaguociau skirtingai.
O del antro teiginio, negaliu nesutikti.
Papildyta:
Pazistu pora moteru, kurios perzenge per save, atleido neistikimybes fakta, kai vyras gailejosi. Pazistu ir pora vyriskiu, kurie pasisake, buve neistikimi ir besigailintys, padare nesamone. Abi seimos isliko ir regis viskas susikloste gerai. Pamokos ismoktos, isvados pasidarytos. Taigi cia kievienos ir kiekvieno sprendimas atleisti ar ne, issaugoti ar sugriauti...

yra geras anekdotas ta tema:
Vyras ryte atsikelia – po vakarykščio baliuko, galvą skauda – girtas buvo, kaip šliurė. Apsižvalgo – o, namie, gerai… Atsistoja, apžiūri save – mato, su pižama! Nors gyvenime niekada su pižama nemiegojo. Žiūri – ant staliuko, prie lovos, stiklinė vandens, aspirino ta****ė ir raštelis nuo žmonos: “Mielasis, pusryčiai ant stalo, viską išploviau, sutvarkiau – amžinai tavo, žmona”.
Vyras, visiškai pasimetęs ir nesuprantantis, išgėrė aspiriną ir nuėjo į vonią… Pakeliui mato, kad namai ne tik sutvarkyti, o tiesiog blizga švarumu, sūnus savo kambary sėdi, pamokas ruošia.
- Sūneli, o kas buvo vakar?
- Tu atėjai girtas, kaip visada, auštant. Apvėmei visą koridorių, pridarei kakų neptaikęs į unitazą, sudaužei virtuvėje visus indus…
- Na, ir kas atsitiko?
- Aaa, tu apie tai… Tiesiog, kai mama pradėjo tave guldyti į lovą ir mauti kelnes, tu pradėjai rėkti: “Eik na+u1!!! – Aš VEDĘS!!!”…
Moralas – žinokit, už ką moteris atleis viską.
Papildyta:

Kad ir kaip man skaudu dėl yrančios šeimos, bet tikrai nemanau, kad vyras yra moteriai prizas už gerą elgesį. Greičiau atvirkščiai.

As irgi matau dideli skirtuma. Ir man baisu net skaityt, kaip moterys net tik itardamos besitesiancia neistikimybe, vistiek kuria planus kaip islaikyti vyra salia, ir vadina ta meile...

Tik siaip mastau, vienas dalykas mane vistiek neramina. Vieninteliai nuklydimai siaip jau buna pateisinami proto uztemimu. Kalta lieka situacija, kuri tampa nevaldoma. Kta moteris, girta aplinka, zmonos-sarges nebuvimas salia ir t.t. Kitaip tariant, zmogus uz tai nera atsakingas, nes susiklosto palankios aplinkybes. O jei jis uz tai neatsako, jis negali garantuoti, kad aplinkybes vel nesusidelios tam paciam dalykui ivykti. Juk mes negalim sustabdyt lietaus, ar ne. Visgi zmogus yra atsakingas uz savo poziuri.
Labai senai rimtai draugavau su vaikinu, kuris mane, kad kiekviena vyra galima suviliot. Kaip kad nemazai cia esanciu mano. As jam buvau visapusiskai geriausia, jo zodziais, ir po keliu metu net jau nebesant kartu jis ta pati pakartojo. Visgi as ji palikau. Zinot, del kokios priezasties? Pagrinde man nedave ramybes mintis, kad su tokiu mastymu negaliu juo pasitiketi. Tokie zmones uzsiprogramuoja save nelaimei. Nesakau, kad reikejo garantijos - to neimanoma ir paciai duoti, bet tas zinojimas, kad jis tuom tiki, maniau anksciau ar veliau "susiklostys situacija" ir tai atsitiks. As nenorejau rizikuoti buti tokiuose santykiuose, nes mane toks mastymas labai atsaldo. Man reikia stipraus zmogaus, kuris nera valdomas situaciju, o pats jas kuriasi ar bent protingai reaguoja. Jokio vyro uz rankuciu nenoreciau vedzioti. Kai per gimtadienius susitinkame su draugem ir antrom ju pusem, ir kaip jos kaip suniukus vezasi juos namo, kad tik nenuklystu kur po vakarelio, man yra kraupu. Dabartinis draugas turi daug veiklos kuri manes visai nedomina, bet i dauguma susiejimu man net minties nekiltu ji lydeti, kad galeciau priziureti. As zinau jo mastyma ir elgesi praeityje be manes, ir man tas duoda pasitikejimo.
Tikiu, kad jei zmogus pateisina kazkokia situacija, kazkuria diena jis joje ir atsidurs.
Papildyta:


1.

2. As nesakyciau "prizas". Galite buti geriausia tarnaite, bet tarnavimas jausmu nesukelia. Turi buti pagarba paciai sau. Jei taikysites su nuoskauda ir pazeminimu, vadinas jauciates to verta. Bet juk galite nesitaikstyti. Kai palikau vyra, neturejau daug tikejimo, kad pagal mano poreikius ir reikalavimus vyrams, tokiu dar egzistuoja. Bet viena ka tikrai zinojau, kad maniskis nebera manes vertas. Kiekviena ryta puse metu pabusdavau laiminga, kad nebedalinu saves ir savo laiko manes neivertinanciam zmogui.

Meilė kažkuria prasme yra šiek tiek egoizmas. Teko žiūrėti vieną kaidą su A. Čekuoliu. jis kalbėjo apie meilę ir pasakė, kad kuo daugiau skirame dėmesio kažkokiam žmogui, siekdami jo palankumo, tuo labiau stipriname savo jausmus jam. Ir dar ten buvo pasakyta, kad žmogaus sąmonė nieko nedaro veltui - už savo pastangas mes tikimės kažko - tegul ir ne tiesioginio atlygio, bet kažkiek dėmesio. Asmeniškai man pakanka matyti, kad tai, ką aš darau, žmogui iš tikrųjų patinka, suteikia laimės. ir jau vien tai mane šildo.
O kai tau pasako, kad nebemyli, nors dar vakar kalbėjo kitaip, tai jei neišeina "atsikelti, pasitaisyti karūną ir nueiti", bandai dar kažkaip 'sušildyti' tą atšalusią jo širdį. Ir atsiduri užburtame rate - kuo daugiau stengiesi, tuo daugiau atsiranda vilčių ir stiprėja jausmai. ne jo, žinoma...

man net nepatiktų kiurksoti su vyruku kiekviename vakarėlyje, jei jis tokių mėgėjas. mano vyras (vis dėlto dar tebesame susituokę ir po vienu stogu murdomės) nemėgo vakarėlių.