Nesimiega vel man

liudesys ir begalinis ilgesys savo angeliuko

asaros akyse... zvakute uzsidegusi sedziu ir rieda asaros is skausmo. Net nebuvau sestadieni islindusi i lauka, net nosies galiuko ne iskisau, taip visa diena ir pragulejau lovoj, slapta dar asara viena kita nubraukdavau kad vyras tik nepastebetu, bet nera jis aklas mato ir jaucia kada verkiu as.
Papildyta:
QUOTE(nasata @ 2011 03 13, 02:33)
labukas visoms
aš maniau, kad jau esu stipri... kol nenuėjau aplankyt draugės dukrytės... kuri turėjo būt kaip ir sesytė mano dukriukui..... na draugytė mano dukrytei........
kaip sunku...
mano dukrytė niekada nelakstys... niekad manęs nepašauks, MAMA...........
aš niekada jau nebūsiu MAMA...
noriu tenai..... kur gyvena mūsų Angelai...........
As visada nasata taip pat galvoju kad manes ji niekada nepasauks mama, nepasakys kad myli ...

neapkabinsiu as jos kaip ir ji manes ...

tik mintyse ja apkabinu ir buciuoju ja , kai buvau penktadieni ant kapu jos aplankyti taip ir norisi atsigult salia jos ir nebe iseit , neisvaziuot is ten nepalikt jos vienos
Žmonės sako,kad laikas-geriausias gydytojas.Kokie žmonės?Apie ką jie kalba?!Kai kurie gyvenime patirti jausmai įsirašo neištrinamu rašalu,ir daugių daugiausia gali tikėtis,kad metams bėgant tas įrašas truputį nublanks.....