Išsiliejimo skyrelis 4

labai nuvyle mane siandien vienas zmous. i sveikata visiems!

nelabai... darbu dideliu kaip ir nera, tik namu ruosa ir mazas darzas... tai kas randa laiko ir noro, tas ta ir daro
Papildyta:


viskas suprantu, bet kai darbe kas nepavyksta ar darbdavys su tavim elgiasi nesaziningai, tai nera taip skaudu, kai tai vyksta tarp artimu zmoniu...
ant svogierkos vaiku, tikrai niekas nepyksta ir neissilieja, ju auklejimas yra paliktas seneliams, mes tik vis pabendraujam, atkeliauja kada nori i musu kambari, nes kambariai salia, niekas ju nevaro, kada nori zaidzia su musu mazyliu, kada nori tik siaip pabuna, kartu koki filma pasiziuri... man paciai tu vaiku smarkiai gaila, tik jiems esant aplinkybes musu gyvenimo sunkesnes... bet iki rugsejo menesio mama juos turetu pasiimti, tai irgi daug kas keisis
aciu uz patarimus tikrai zadu kazka uzsiimti, tikiuosi uosve pamokins, gal megzt ismoksiu, nes kol kas tik vaseliu moku
tikrai aciu Jums uz patarimus ir paguodziancius zodzius siandien jau geriau jauciuosi ir nuotaikos geresnes

Sveiki,
Man liūdna. Juokinga – turėtų būti atvirkščiai: savaitgalį važiuosime į vestuves, parvyks seniai nematyti artimieji ir dar daug, rodos, smagumų, laukia. Bet man nelinksma.
Visų pirma, kenčiu nuo persivalgymo sutrikimo, jaučiuosi stora, „nenusipelniusia“ eiti į tą šventę, nors eiti ir nenoriu – susirinks visi giminės ir girtuokliaus, primygtinai siūlys ir man. O man dar tik 16! Aišku, manęs neįkalbinės gerti kaip suaugusiam, bet vis „tai išgerk tą pusbutelį alaus, kaip čia dabar taip, mamai nesakysim“... Manęs tai visai nedomina, kaip nedomina ir žiūrėjimas į gerokai įraudusius pusbrolių, pusseserių ir t.t veidus... Bendraamžių giminėj beveik neturiu, niekas į mane nekreipia dėmesio. Tai smagumas tupėti vienai prie stalo!
Jaučiuosi baisiai vieniša. Galvoju apie savižudybę, bet labiau – apie artimųjų pagąsdinimą, kad ir kaip kvailai ir savanaudiškai tai skambėtų. Aš nežinau, man trūksta dėmesio, noriu, kad kas manim rūpintųsi labiau...
Artėja rugsėjis, vėl teks labai daug mokytis, todėl jo nelaukiu. Tą patį mėnesį ir mano gimtadienis, kurio niekada nešvenčiu... Vis tikiuosi stebuklo, kad gal pagaliau man tą dieną bus linksma, bet niekada nebūna, dažniausias scenarijus – suvalgom su tėvais torto ir einu verkti už veltui praėjusius metus.
Daug pokyčių mano gyvenime, per daug, nė vieno į gerą, atbukau. Tai, kas anksčiau džiugino, džiaugsmo nebeteikia. Blogai miegu naktimis. Ateities perspektyvų nematau. Vis stengsiuosi mesti svorį, po poros dienų prisivalgau iki nebepaėjimo...
Nepykit visos, kurios turi rimtesnių problemų...

Koks tas ansvoris, koks tavo KMI? Kartais merginos tik per daug prisigalvoja, o tų "manekenių" ne tiek jau ir daug ir nebūtinai tik tokios yra gražios ir geidžiamos ir įdomios.

Tai ko dabar taip nusiminus?
Nežinau, kas ten per šventė, bet susirinks daug žmonių visi turi savo problemų ir kompleksų, ne tu viena, matyt nelabai turi apie ką šnekėtis, tai ir linksminasi bandydami tau įsiūlyti gerti. Jei nuobodu visą laiką tupėti ir klausytis tuščių kalbų, pasiimk kokią knygą paskaityti, nebūtinai prie stalo, susirask kokį ramų kampą, juk ir lauke dabar šilta.
Sakai iš artimųjų trūksta dėmesio, truputėlį dar pakentėk kol suaugsi ir gyvenimas tikrai pasikeis. Bet jei susirastum kokį įdomų užsėmimą rankdarbiai, sportas ar panašiai, gal koks hobis ir perspektyva atsirastų, tai ir artimųjų dėmesio reikėtų mažiau, mažiau reikėtų galvoti ir apie svorį.
Apie valgymo sutrikimus jei negali pasikalbėti su artimaisiais susirask internete forumus, diskutuok, gausi moralinį palaikymą, o gal net išeitis kokia atsiras.
Tie tavo gimtadieniai tave nuvilia, gal per daug tikiesi iš artmųjų? O jei pati išsikeptum kokį tortą, surengtum vaišes. Prieš gimtadienį nerimas atkristų, artimuosius nustebintum.
Nežinau kur tu gyveni ir koks tavo gyvenimo būdas, bet jei vakarais pasivažinėtum su dviračiu, tai ir pasportuotum gryname ore, ir svoris susireguliuotų, na ir naktimis miegotum geriau.
Čia tik keletas mano minčių, neįsižeisk jei kas ne taip, aš juk tavęs visai nepažįstu, bet linkiu susitvarkyti gyvenimą

Atrodo kad mano gyvenimas niekad nepasikeis ir viskas bus tas pat. Man jau gerokai virs 20, neturiu draugo, motoniska ir nuobodu. Atrodo kad ta monotonija niekad ir nepasikeis. Yra namie zmogus kuris visalaik terorizuoja:"kada iseini, kur eini, kada grysi, tai ka tu ten tiek laiko buvai, ka nusipirkai, kur pirkai, kiek mokejai"
Uz**** negaliu kaip !!! Atrodo niekad tai nepasikeis ir dar b*** ja turiu islaikyt ir priziuret, nes ji matai ilgai sedejo namie su manim.
Iseiciau as is tu durnu namu, jei tik tureciau kur eiti ir pas ka, nes dar mokausi.
Gal ji nezn man dar ruosiasi ir vyra isrinkti, pagal savo nora, nes man jau gerokai metu, o elgiasi kaip nesenai nuo papo paleidus.
O paskui sako vo cia tau tiek metu, pati save turi islaikyti, o paskui "kur buvai, kazkokia prasivalkiojus", nes buvau su draugem kavos isgerti ir gryzau vasara 21 val.
Jauciuosi kazkokia nenormali, o svarbiausia kad ji nori mane priversti jaustis kalta kad velai gryzau ar sokoladuka nusipirkau uz savo pinigus.
Is ju pagalbos niekad nesulaukiau, jie mane tik smugde, zemino ir visaip vadino kas ir dabar.

Pradžiai bandyk nuomotis kambarį pas šeimininkę.

Sveiki, atsikėliau ryte su prasta nuotaika, galvoju reikia išsilieti, nes kartais prireikia, o ir problemos nemažos, bent jau mano akimis
Viskas prasidėjo nuo to, kai sužinojome, kad vaikelio be dirbtinio apvaisinimo nesusilauksime, visiškai jokių vilčių, net jokio gydymo nesiūlė, o mūsų atveju 14000LT kaip nieko reikia. Galvojom nieko tokio, jauni, dar sutaupysim. Paibaigiau mokslus, gavau su specialybę susijusi darbą, atrodo neblogas garantijas, pasirašėm bandomajam laikotarpiuo iki rugsėjo sutartį ir dabar einant paskutianiam mėsesiui paaiškėjo, kad tikriausiai manęs nepasiliks, nes ką reikėjo pagrinde sutvarkyti - sutvarkiau, kolegės visos grįžta iš atostogų ir aš jau kaip ir nebereikalinga... Taigi iš mano fronto pinigėlių kaip ir nebebus daug (dar dirbu savarankiškai kūribinį darbą, tai bent iš čia gaunu varganus kelis litukus mokesčiams). Vyrui projektų apmažėjo, nebelieka tokios paklausos kaip seniau... vėl pinigėlių maža... Darbų nerandam... Būsto paskola veržia... Ir apie vaikus išvis atrodo dešimčiai metų galim pamiršti... Viskas tiesiog aplink griūva... Džiaugiuosi, kad turiu mylintį vyrą, kitaip tikriausiai visai palūžčiau... Tikiuosi, kad po tokio sunkaus laiko ateis geras periodas, tuom ir gyvenu Tik žinoma, galėtu jis pasiskubinti

As visad buvau gana negatyvi ir manau tai viena karta mane pribaigs.Geguze suzinojau diagnoze(na ne aids,bet mano giliu nemedicininiu isitikinimu tai galas).Taigi vasaros atostogas leidziu raudodama ir saves gailedama.Is pradziu verkiau kodel as,pykau ant visu gyd,galvojau kad mirsiu,dabar zliumbiu kad salutinis vaistu poveikis gali but,jog bus sunkiau arba isvis nebus imanoma susilaukti vaikelio.Isvis niekad niekam nesakiau,kad labai jo noriu,o dabar gailiuosi,kad to nedariau,na tiesiog galvojau,kad as labai jauna(man 20) ir tai kazkokia geda noret,juolab kad visos drauges trysko noru gyventi linksmai ir ne nemirksedamos sake,kad jeigu ka - abortas.O as troskau seimos,vaiko ir t.t.Taigi susidare visiem toks ispudis,kad as vaiku nenoriu,todel ner kam pasiguosti.Kelios geriausios drauges tai zino ir pataria(kaip irgydytoja) sukurti seima pries gydyma(rizika yra uzkresti vaika,bet minimali).Taciau ir del tos rizikos bijau ir esu nepasiruosusi - nebaigiau mokslu,neturiu darbo,neturiu nuosavu namu,MB taip pat dar tik kabinasi i gyvenima,tiesiog negaliu planuoti vaiko tokiom salygom ir tai mane veda is proto.Nuolat galvoju,akd jeigu dabar lauksiu,o paskuj nieko neiseis,tai busiu kalta tik as ir uzgrausiu save negyvai.MB pasakiau apie tai ka gyd sake,na jis apie vaikus lyg ir nieko pries(bet suprantu kad tai butu tokiu atveju jei gautusi netyciukas),o planuoti irgi dar nepasiruoses,neketinu jo spausti ar ikalbineti o kas daryt..?

Eh.. Ir aš su savom problemom.
Atrodo, bėga paskutinės vasaros dienelės. Teks grįšt į tas pačias darbo vėžes, vėl į mokyklą, kurioje tiek daug skausmo ir ašarų pakelt tenka .. Regis, nervuojuosi dėl to, kad reikės ten grįšt, bet dabar vasarą taip gyventi ir nepatinka. Kiekviena diena - namuose, namuose, namuose. Liko kelios dienos iki gimtadienio, kurio visai negeidžiu. Žinau, kad daugelis nepasveikins, arba pasveikins per feisbuką, kas mane žiauriai veda iš proto.
Pašlijo santykiai su mama, nors jie niekada nebuvo auksiniai, bet tiesiog apmaudu girdėt tiek pagiežos jos balse, kiekvieną dieną. Kalbuosi su sese. Klausiu, ar aš kažką ne taip darau, gal aš jos nesuprantu, bet visąlaik tas pats atsakymas "palauk, ji daug dirba, stresuoja, nenorėk, kad būtų šilkinė..". Na, ir kiek aš galiu laukti? Laukiu jau beveik 15 metų, ir kiekvieną dieną tie patys riksmai, trenksmai.. Kas perskaitė mano amžių iškart nuspręs - paauglystė. Taip, galbūt paauglystė, bet man tai jau nebepanašu į paauglystę, kada nesikalbama mėnesius, trenkiama durimis, išeinama gyvent pas koleges.. O, dukrele, tu palauk kada aš nustosiu taip dirbt, ir galėsiu vėl normaliai su tavim bendraut. Žmonės kalba, kad mano tėtis su mama tik dėl manęs. Nes nenori manęs prarast, nenori palikt. Ir aš jį labai myliu, pats geriausias dalykas mano gyvenime - kad turiu tokį nuostabų tėtį .

Turiu sveikatos problemų, reikia mankštintis, pakankamai judėt, kontruoliuot save (iškrypęs stuburas), bet tam valios niekur nerandu, jau nežinau kiek kartų kartojau sau - rytoj atsikelsiu, ir pradėsiu nuo trumpos mankštukės. Kur tau. Eilinis rytas, su pasakymu "gal rytoj.." .
Tiesiog laukiu. Laukiu, kol bus geriau. Kol pajusiu kad mano maldos buvo išklausytos ir esu laiminga. Laukiu, kad pabusiu vieną rytą ir galėsiu tiesiog šypsotis. Be priežasties. Nebūtinai kažkam. šypsotis sau. Bet vėl grįštu į realybę, su kiekviena diena tas laukimas mažėja, viltis nyksta ir tiesiog bandau gyventi toliau. Atrodo, nieko netrūksta, turiu šeimą, draugų, kurie mane palaiko, ir palaikys. Daugelis žmonių mane mėgsta, bendrauja. Bet yra keletas, kurie daug baisiau už visą gvardiją širdutę daužo savo replikom ..
Net verkt nebemoku, kai ateina tos liūdniausios minutės, sėdžiu ir žiūriu į vieną tašką.. Nes nebežinau ką daugiau daryt. Bijau kažkam sakyt, guostis, nes ne kartą esu skaudžiai nukentėjus.
O žaizdos, gyja sunkiai..

verkiu. lyja. laukia pokalbis. greit. bijau. nežinau, noriu tik verkt,o reiks būt stipriai, kaip nekenčiu. Reiks šypsotis. pajėgsiu, viskas tik į gerą, tikiuos.

mano mama alkoholike... mano gyvenimas kaip pragaras... ji varo save i kapus, kartu ir mane... as neistversiu... kiekviena diena vis taspats... rytas prasideda nuo kalbu apie mirti, kiekviena diena girdziu ja sakancia " mano viena koja jau karste"... Kai buvau 10mete ji man pasakojo su kokia suknele nori but palaidota... Ir visa tai tesiasi iki dabar, tik su kiekvienais metais vis baisiau ir baisiau... Bijau jos netekt, bet su ja gyvent irgi nebesugebu... Nebeturiu nei nervu, nei sveikatos... O dar visas gyvenimas pries akis... Vadovaudamasi to nusprendziau kraustytis gyvent pas teti i kita sali... Bilietai rugpjucio 13dienai. Bijau tos dienos, nes kai as isvaziuosiu mano mama visiskai nusivaziuos, ir visa likusi gyvenima as save del to kaltinsiu... Bet kiek galiu matyt ja tokia... Kiek galiu kankintis... bijau... naktim neuzmiegu, nes bijau,kad ji eis prisigerti vaistu (nekarta grasino tai padaryt), bijau kur nors iseit del tos pacios priezasties... Draugai nuo manes tolsta, o as nieko negaliu pakeisti...
Dabar ji yra isejus is namu nusipirkt alaus, o as prisigalvoju visokiausiu nesamoniu...