Atiduoti įvaikinimui ir nesigailėti

Iš kur tu žinai?

ot tai tu dabar pasakei nugis palikti keletui metų seneliams, paaugusį vieną palikt, samdytis aukles, kaimynes- tai čia gi aukščiausia motiniška meilė. Čia gi toks rūpinamasis vaiku, gyvenimu, darymas visko tik dėl jo vienintelio. Tiksliai nesusipratėlė kokia
O va šita beširdė, tiesiog, norinti vaiką atiduoti tai kuri su juo bus , augins ir auklės- yra tiesiog reikalinga linčo teismo, ir tol linčiuot kol faršas gausis, negi neaišku

tai jau tikrai kad tada meile buna kai vaika savaitgaliais ar pora kart per metus mama mato

na as ka turejau esminio pasakyt, jau pasakiau ir jusu leidimo man nereikia, aciu paimate viena sakini is konteksto ir isverciat ji visai i kita puse, net neisigilindama

Jei norite diskutuot, pasakykit ir jus kazka argumentuoto - be demagogijos, fantaziju ir kitu dalyviu minciu iskraipymo

aišku. Vaikas bliaunantis bėga nuo mamos nes jos ne nepažįsta. Va čia yra stipriausi jausmai. Meilės- abipusės, ir visapusiškai sektinas pavyzdys.
Ir atėjus senatvei paskui pokalbiai tokie malonūs būna- aš viską dėl tavęs dariau, kad tu gerai gyventum, net neauginau tavęs, bet tu turėjai maisto, brangiai apmokamas aukles, materialines vertybes, o dabar nedėkingumą rodai- nežiūri, neslaugai.
Papildyta:


eik, tamsta, tuštintis.

sutinku, ne taip paprasta suderint tai ka daryt? atiduot 'supervistai' kokiai augint? na bet kiek karjeros moteru turi vaiku??? gi mes gyvename XXI amziuje, kur yra lygios galimybes, moterys issilavinusios, dirba vadovaujamus darbus ir kazkaip neisnyksta ta musu rusis, dauginames ir toliau ir vaikai normalus uzauga- tokiais pat issilavinusiais, ambicingais zmonemis, kaip ir ju tevai

Galu gale mes nieko nezinom apie autore, apie konkrecia sia situacija. ji lyg ir nerase, kad vadovaujanti darba dirba jos argumentai- nemyliu vaiku, sugadinsiu sau gyvenima, ne to norejau is gyvenimo.
Papildyta:


saunuole, labai geras "argumentas"

neprivalo. bet jei jau taip atsitiko atsakyt už pasekmes . vaikas ne nuvytės vazonas kuri gali išmesti nes gadina buto interjerą . ir tai reikia suvokti. ir jei taip jau nemėgsta vaikų ir ttt ankščiau reikėjo apie tai galvoti ir perrišti savo kiaušintakius ..ak taip drąsos matyt pritrūko juk bijo medicininių intervencijų , na tada susilaikymas belieka jei jau neišeina priimti atsakomybės... toks jausmas išpaikinta mergiote , išpindėjusi augo vargo nemačius... ir kodėl reikia jai čia pataikauti ir vaidinti labai liberalia ir supratinga jos atžvilgių? matyt ne tokia šiuolaikiška dar esu....
Papildyta:

o ką geriau būtu su nuolat susibesinusia mamulia gyventi? norės vaikas naktį valgyt , jau įsivaizduoju su kokia "meile" ji jį maitins ir tttt mažai ir iki vaiko daužymo betrūks..tiesiog ne karta teko matyt kaip atrodo vaiko auginimas kai motina jo visai nenorėjo/nelaukė..

džiaugiuosi, kad likote patenkinta pasiūlymu.

as nerasiau "aciu uz pasiulyma, pasinaudosiu" (eilini syki isvertete mano sakini i kita puse) . tiesiog pralinksmino,kad kai nelieka argumentu, zmones pradeda taskytis tokiais izeidimais

atleiskit, nežinojau, kad tamsta niekada nesituštinat. Sunkią negalią turit, užjaučiu.

O tu esi įsitikinusi,kad įsivaikinę bus nesusibiesinę?
Nepiešk įvaikinimo rožinėm spalvom.

Vyras ( o jei tiksliau vaikinas) panasiai kaip as galvoja. Sako, kad per anksti dar, nesijaucia, kad galetu buti tevu. Taciau pasake, kad pats nezino kaip jausis vaikui gimus; sprendima bet kokiu atveju priimsime kartu, spaudimo tikrai nejauciu. Tevai nieko nezino, nei pazistami, Viena artimiausia drauge tik.
Nusprendeme, kad maziausiai norisi kazkam is artimuju ta sakyti, patirti papildoma spaudima. Priimsime sprendima patys, o jei jis bus atsisakyti vaiko - tai liks musu reikalas, o ne visos placios gimines.

Aciu uz gerus zodzius. Tiesiog gyvenime yra viskas daug sudetingiau, nei balta - juoda. Persistengiau, rasydama, kaip man slykstu ir kaip nekenciu. Nekaltas jis gi del nieko. Ir vis del to tai nereiskia, kad verziuosi ji auginti, ypac jei jausmai nepasikeis, nes nejauciu, kad galeciau uzauginti laiminga zmogu. Tai yra taip, kaip jauciu dabar. Peilio i nugara niekas iremes nelaiko, jei pajusiu kad galiu buti gera mama ( o ne siaip isauginti vaika, vien kad jis biologiskai mano) - elgsiuos atitinkamai.


pati noreciau, kad isgalvota si istorija butu. Ar kad butu susapnuota, deja. Yra kaip yra. Jusu patirtis man savotiskai pazistama, is kitu zmoniu patirciu, is to, kokia dabar yra mano pacios motinystes vizija. Nenoriu buti tokia mama, nemanau ir kad vaikas to nusipelne, o patikekite, jis jaus. nesuprantu, kodel taip aukstinama ta biologine motinyste, tveriama per sukastus dantis, kai vaikas viska jaucia? Aisku, visada galima stengtis ir bandyti, visada kazkaip ta vaika uzauginsi, bet tikrai nenoreciau, kad su manimi augdamas vaikas jaustusi panasiai, kaip Jus salia savo mamos jautetes.


Ne geriausias variantas, bet buna, kad taip uzsiciklini savo pacios mintyse, kad jau geriau cia parasyti nei nieko. Zinojau, kad bus tokios reakcijos, bet net cia tarp visu pelu irgi suzibejo pora "brangakmeniu", kurie sugeba ne aklai teisti, o isgirsti. Jusu pastebejimas labai geras, pati tuos skyrelius esu skaiciusi, ir is tikruju - koks kontrastas. Kiek daug pasirinkimo visi "moralieji" palieka moteriai.