QUOTE(Luttuke @ 2011 04 14, 14:05)
Kai is jo puses nera jokios kontroles, as labai kvailai jauciuosi kontroliuodama ji.
O bendravimas su kitasi vyrai, tiesiog bendravimas jau neteikia zavesio. Jie kazkokie... ne tokie. Visi kazko nori, visiems kazko reikia, o niekam is tiesu neidomu ko reikia man...
Bet teigiamas efektas, kad vyras visame tame kontekste daug geriau atrodo
O kam ji kontroliuoti? Tegul eina, jeigu nori. Kai maniskis pakiso man toki siurpriza buvo laisvas i visas puses. Neverkiau, nesaukiau, net mandagiai snekejau su ta jo moteriske, kai ji man aiskino, kad as savo vyrui neskambineciau (paskambinau tik vienakart, nes tikrai buvo svarbus reikalas) ir galu gale pati pradejo man skambineti (dviese skambinejo, ji ir jos vaiko aukle)

Sauke ten jos ant manes, labai labai

Turbut labai nervino mano mandagus ir ramus tonas

Nezinau kaip sugebejau taip saltai sneketi, nes tik tuomet kai paskambinau vyrui, kai isgirdau moteriska balsa, tik tada supratau viska. Iki tol netikejau ir neprileidau minties, kad taip yra. Ragelio nepadejau, tiesiog mandagiai ir ramiai paprasiau, kad pakviestu mano vyra prie telefono. Tuomet dar nezinojau, kad sugebu blaiviai mastyti tokiomis situacijomis. Turbut nieko daugiau ir neliko daryti, tik issaugoti savo oruma.
Mes vis dar kartu, nieko jo tada neprasiau, visiskai, gyvenau toliau ir tiek. Bet tas ivykis tikrai apverte mano mastyma. Tuo metu paguodos neieskojau, jokie vyrai nedomino. Supratau, kad tai nepakeis nieko. Tai nebus kerstas vyrui, tai tiesiog bus saves negerbimas. Tiesiog mokinausi save myleti labiau. O paskui ir atsirado vyras, kuris labai trauke. Pameiluziavom truputi. Dabar as esu dekinga gyvenimui uz viska kas buvo, pamokas ismokau. Kai myli save, tai ir kiti tave myli. Skamba banaliai, bet teisingai.
Skamba labai lengvai mano istorija, bet tikrai taip nebuvo, nenoriu plestis. Buvo daug visko, sunkiu aplinkybiu... Nezinau kaip sugebejau taip saltai pereiti, nei vienai nelinkeciau tokiomis aplinkybemis atsidurti tokioje situacijoje. Kadangi nesureiksminau to ivykio, pati save itikinau, kad tai niekis, tai tas seselis manes nepersekioja. Neturiu visiskai jokiu abejoniu, net negalvoju apie tai. Jeigu pagalvoju, tai tik su didele sypsena, nes dabar ta situacija tokia juokinga atrodo, kad tik juoktis ir belieka. Tiesa pasakius, net neprisimenu tos moters veido ir gatveje neatpazinciau, nors esu maciusi ne viena karta.
Tiesa, mano vyras dabar man istikimas, bet jeigu butu lakstes ir toliau, tai taip ir butu lakstes, bet be manes. Man tuo momentu visiskai neberupejo kaip pasisuks viskas. Jam ir taip jau taskai visi buvo sudeti. Greit susiprato ir dabar stengiasi, kad to paskutinio tasko nereiktu padeti.
Viskas, absoluciai viskas, kas vyksta gyvenime, tai tik i gera. Kuo greiciau ta suprasim, tuo geriau mums patiems.