Galiu pasigirti, kad ir aš jau nebeduodu papulio.... Buvo viskas visai kitaip negu aš įsivaizdavau: verkiau aš, o mano mergaitė glostė man galvą ir ramino, kad pienuko nebėra....

Na tiesa mergaitė jau ne tokia ir maža - 2 metai ir 1 mėn.
Buvo taip: mes pusę metų pasakojome, kad pienukas pasidaro neskanus ir tada jis dingsta, kad dar liktų kitam vaikučiui.... Ji ilgai klausė mūsų pasakų ir pavalgiusi vis man pasakojo, kad dar pienas skanus. Specialiai tam pasiėmiau savaitę atostogų, jaučiau, kad bus geriau, jeigu būsiu šalia aš, o ne kiti. Ir vieną vakarą taip atsakančiai pasitepiau garstyčiomis....... ir tuo viskas pasibaigė....... Paprašė vandenuko (turbut garstyčios neskanios labai pasirodė), apsikabino meškiną ir liepė sekti pasaką...

Man "depresija" lengva forma....

ir turiu kitą "bėdą": nei dienos, nei nakties miego neužmiega be minimum dviejų pasakų. Jas išklauso, pakomentuoja, tada tik teikiasi pradėti migdytis....

Tėvelis su močiute greitai pasakė, kad pasakų nežino - likau viena AŠ.... Jau geriau papas....