QUOTE(Zirzė @ 2011 04 11, 09:23)
gimineje turim toki nutikima, kad savas suo, atrodo angeliskas, niekad net nepagalvotum, kad gali kam nors ikasti, o cia dar vaikui, kuriuos jis
be proto mylejo...bet tuo atveju, sudraske visa veida (iki siol gilus randai ant veido, nors jau ji panele, 18m...bet randai tai visam gyvenimui)...taigi velgi,kaip sakau, niekad negali zinoti, gyvunas yra gyvunas.
Tas "myli vaikus" tai sakyčiau labai sąlyginis

Turi stebėti savą šunį, kaip jis elgiasi skirtingose situacijose, kur laiko save šeimos hierarchijoje. Tas šuo gali puikiai jaustis su vaikais, būti pats draugiškiausias, bet jei yra ženklų, rodančių, kad jis save šeimos grandinėje laiko "aukščiau" už vaikus, tai žinoma tam tikrose situacijose jis gali sugalvoti "pamokyti" vaiką, kuris peržengė tas hierarchijos ribas. Štai vienas iš pavyzdžių: gyvūnas pro duris visad pirmiau praleidžia šeimininką, vadinasi, jis laiko šeimininką "aukščiau", priima kaip vadą. O gal jis tada jau braunasi pats, nepraleisdamas vaikų? Jau ženklas, kad jis save laiko aukščiau vaikų šeimos grandinėje. Ir tokių mini ženklų/pavyzdžių yra nemažai. Yra šunų, kurie ypač linkę dominuoti ir jiems galbūt net visą gyvenimą turėsi parodyti "jo" vietą, "nuleisti" žemiau, jei jis pradeda rodyti dominavimą. Šuo yra gaujos gyvūnas ir jam galioja gaujos taisyklės. Naminio šuns gauja yra jo šeima ir nuo pat pirmų minučių joje jis stengiasi užsitvirtinti savo vietą.
Čia svarbus ir tinkamas auklėjimas, dresūra, šuns iškrovimas, veislė, kilmė, paveldimumas, psichikos stabilumas ir t.t.t... Daug ką galima kontroliuoti ir žinoma, reikia stebėti

Kad po to nereiktų stebėtis: "jis mylėjo vaikus ir šitaip pasielgė".
bet aš jau čia išsiplėčiau
"To take a photograph is to align the head, the eye and the heart. It's a way of life." ~ Henri Cartier-Bresson