Tikiuosi, kad iki kito ketvirtadienio nepasikeis norai, nors... Šią minutę jaučiuosi pakankamai ryžtingai nusiteikusi, bet pas mane nuotaikos, planai ir sveikas protas labai dažnai keitinėjasi.
Medelė,
o kas būtų, jei pabandytum? ko bijai? kad nesupras?
gyvenimas visą laiką eina į priekį ir čia tau dabar yra galimybė kažką naujo išmokti, susirasti naujų draugų. esi lyg ne iš vilniaus.. o nenorėtum pabūti šiame mieste kažkiek laiko? nes, manyčiau, kad tau pasiūlytų gulėjimą centre. juk nepabandysi, tai niekad nesužinosi. tavo pasirinkimas.
reikia kažkaip atsakomybę už save prisiimti. nepiktai sakau. tiesiog ir pati sau tai vis kartoju
o kas būtų, jei pabandytum? ko bijai? kad nesupras?
gyvenimas visą laiką eina į priekį ir čia tau dabar yra galimybė kažką naujo išmokti, susirasti naujų draugų. esi lyg ne iš vilniaus.. o nenorėtum pabūti šiame mieste kažkiek laiko? nes, manyčiau, kad tau pasiūlytų gulėjimą centre. juk nepabandysi, tai niekad nesužinosi. tavo pasirinkimas.
reikia kažkaip atsakomybę už save prisiimti. nepiktai sakau. tiesiog ir pati sau tai vis kartoju
arbataa, bijau likti nesuprasta, bijau tikslios diagnozės kažkodėl, bijau, kad galiu priaugti svorio. Visoms šioms priežastims galiu rasti kontraargumentų, pavyzdžiui, eisiu nebe pas seną gydytoją, o pas jauną, visų mėgstamą ir daug žinančią. Svorio neturėčiau priaugti, nes gulėjusios VSC ir valgusios 2500kcal (pataisykit, jei klystu) bei visiškai nejudėjusios merginos nepriaugo. Ir taip toliau. Nepagrįstos mano baimės, pati tai suprantu.
Jei ir norėčiau pagulėti VSC, tai nebent vasarą, nes per mokslo metus tikrai nebegalėčiau leisti sau tokios prabangos, kai jau ir taip teko perstoti.
Šiais metais tikrai turėčiau susitvarkyti kaip nors. Jei išdrįsiu kreiptis pas gydytoją ir gausiu siuntimą pas psichiatrą, tai kiek žinau ligonių kasos apmoka 10 konsultaciijų, o jos kažin ar nueitų veltui be jokios naudos.
Žodžiu, kaupiu jėgas
Jei ir norėčiau pagulėti VSC, tai nebent vasarą, nes per mokslo metus tikrai nebegalėčiau leisti sau tokios prabangos, kai jau ir taip teko perstoti.
Šiais metais tikrai turėčiau susitvarkyti kaip nors. Jei išdrįsiu kreiptis pas gydytoją ir gausiu siuntimą pas psichiatrą, tai kiek žinau ligonių kasos apmoka 10 konsultaciijų, o jos kažin ar nueitų veltui be jokios naudos.
Žodžiu, kaupiu jėgas
Sveikos. 
Nežinau kokia mano bėda, nežinau kodėl rašau būtent į šią temą, ir nežinau ar man tai gresia. Gal būt, jūs, galėsit pasakyti.
Turbūt visos merginos ankščiau ar vėliau pradeda galvoti apie savo figūrą. Čia tas negerai, čia tas negerai. Taip buvo/yra ir man, kas kart žiūrėdama į veidrodį save keikiu: veidas per daug apvalus, šlaunys, kojos storos, rankos, pirštai stori, liemuo per daug apvalus ir panašiai. Jau tada į maistą žiūrėjau kitom akim, visad visiem priekaištavau "Kaip tu gali tai valgyt, kiek kalorijų", arba "Jau po šešių, ką tu darai? Kaip gali valgyt?". Esu girdėjusi, jog man reikia gydytis ir panašiai, tačiau nuo ko? Juk niekuo nesergu. Tuomet užsiraudavau ir su riksmais atsikirsdavau. O tuomet įsigijau svarstykles, svėriausi kasdien, vėliau po kelis kartus per dieną, priaugdavau 100gramų, nevalgydavau likusį laiką, iki tol, kol atsistojus aptemdavo akyse, ar viskas sukdavosi aplinkui.
Dabar į maistą žiūriu su siaubo akimis. Pavalgiusi pusryčius, ar pietus, nenoriu į maistą nei žiūrėt, nes žinau, kad susigundysiu ir sukirsiu tiek, kad vėliau naktį verksiu, kaip ir visą tą laiką. Kartais kas nors man atneša obuolį, bandelę, ar lėkštę makaronų, ir panašiai, nes aš tiesiog stengiuosi į virtuvę nebekelti kojos, tiesiog tvardausi, kad atbula ranka nenušveisčiau visko ant grindų. Ir dabar žiūriu, plonų, standartų laikomų merginų nuotraukas, ir kone verkiu. Kartais, žinoma, pažiūriu į veidrodį ir pasakau "Ko tu pergyveni? Juk tu gerai atrodai.", o kai pavalgau - vėl tas pats per tą patį. Artimiausi žmonės sako, kad sergu, tačiau, jei sirgčiau - eičiau vemti, taip? Buvo ir tokių minčių, tačiau nepasiryžau pati tai kelti, bet kuo toliau, tuo labiau apie tai mastau, o jei pabandysiu, ir negalėsiu nustot? Tačiau netyčia radau kitą būdą, kažkokią tabletę prarijau tuščiu skrandžiu, tai sukėlė pykinimą, ir dabar kartais tai kartoju, blogai, žinau, tačiau aptemsta protas ir visiškai nebegalvoju, kartais pasijaučiu įklimpusi į gilią, juodą depresiją. Turbūt jau būtų metas sunerimti, ar ne? Esu žema - 164, o svoris 50.
Nežinau kokia mano bėda, nežinau kodėl rašau būtent į šią temą, ir nežinau ar man tai gresia. Gal būt, jūs, galėsit pasakyti.
Turbūt visos merginos ankščiau ar vėliau pradeda galvoti apie savo figūrą. Čia tas negerai, čia tas negerai. Taip buvo/yra ir man, kas kart žiūrėdama į veidrodį save keikiu: veidas per daug apvalus, šlaunys, kojos storos, rankos, pirštai stori, liemuo per daug apvalus ir panašiai. Jau tada į maistą žiūrėjau kitom akim, visad visiem priekaištavau "Kaip tu gali tai valgyt, kiek kalorijų", arba "Jau po šešių, ką tu darai? Kaip gali valgyt?". Esu girdėjusi, jog man reikia gydytis ir panašiai, tačiau nuo ko? Juk niekuo nesergu. Tuomet užsiraudavau ir su riksmais atsikirsdavau. O tuomet įsigijau svarstykles, svėriausi kasdien, vėliau po kelis kartus per dieną, priaugdavau 100gramų, nevalgydavau likusį laiką, iki tol, kol atsistojus aptemdavo akyse, ar viskas sukdavosi aplinkui.
Dabar į maistą žiūriu su siaubo akimis. Pavalgiusi pusryčius, ar pietus, nenoriu į maistą nei žiūrėt, nes žinau, kad susigundysiu ir sukirsiu tiek, kad vėliau naktį verksiu, kaip ir visą tą laiką. Kartais kas nors man atneša obuolį, bandelę, ar lėkštę makaronų, ir panašiai, nes aš tiesiog stengiuosi į virtuvę nebekelti kojos, tiesiog tvardausi, kad atbula ranka nenušveisčiau visko ant grindų. Ir dabar žiūriu, plonų, standartų laikomų merginų nuotraukas, ir kone verkiu. Kartais, žinoma, pažiūriu į veidrodį ir pasakau "Ko tu pergyveni? Juk tu gerai atrodai.", o kai pavalgau - vėl tas pats per tą patį. Artimiausi žmonės sako, kad sergu, tačiau, jei sirgčiau - eičiau vemti, taip? Buvo ir tokių minčių, tačiau nepasiryžau pati tai kelti, bet kuo toliau, tuo labiau apie tai mastau, o jei pabandysiu, ir negalėsiu nustot? Tačiau netyčia radau kitą būdą, kažkokią tabletę prarijau tuščiu skrandžiu, tai sukėlė pykinimą, ir dabar kartais tai kartoju, blogai, žinau, tačiau aptemsta protas ir visiškai nebegalvoju, kartais pasijaučiu įklimpusi į gilią, juodą depresiją. Turbūt jau būtų metas sunerimti, ar ne? Esu žema - 164, o svoris 50.
Mėdele, aš dėl sveikatos paaukojau mokslus, atidėjau. Koks tikslas bandyt mokytis, jei psichologiškai nesi sveika ir stabili? Apie psichiatrus tokio dalyko negirdėjau, bet nelabai suprantu ką ten 10 kartų reiktų veikt? Nuėjau kartą, gavau vaistų, o po to 7 kartus eidavau tik rašytis naujo recepto.
Editor, sirgti - nereiškia vemti. Vėmimas siejamas su bulimija, džiaukis, jei dar jos nepasiekei. Aš irgi nevėmiau, o nuo kiekvieno priaugto gramo šiaušdavosi plaukai. Išvada - anoreksija. Paskaityk aukščiau mano istoriją. Susirūpink savimi, kol dar nevėlu. Sergi, mergina. Ligos neigimas, maisto vengimas, gramų kilogramų bijojimas, kalorijų skaičiavimas... tipiniai anoreksijos požymiai, juolab, kad Tau mažų mažiausiai reiktų sukt galvą dėl svorio. Esi tikrai normali. Patarimas - pasikalbėk su artimais žmonėmis ir kreipkitės pagalbos, gydytojų arba VSC. Su liga reikia kovot kol ji dar neįsišaknijo ir neįklimpai dar giliau.
Editor, sirgti - nereiškia vemti. Vėmimas siejamas su bulimija, džiaukis, jei dar jos nepasiekei. Aš irgi nevėmiau, o nuo kiekvieno priaugto gramo šiaušdavosi plaukai. Išvada - anoreksija. Paskaityk aukščiau mano istoriją. Susirūpink savimi, kol dar nevėlu. Sergi, mergina. Ligos neigimas, maisto vengimas, gramų kilogramų bijojimas, kalorijų skaičiavimas... tipiniai anoreksijos požymiai, juolab, kad Tau mažų mažiausiai reiktų sukt galvą dėl svorio. Esi tikrai normali. Patarimas - pasikalbėk su artimais žmonėmis ir kreipkitės pagalbos, gydytojų arba VSC. Su liga reikia kovot kol ji dar neįsišaknijo ir neįklimpai dar giliau.
Tavo požiūris į maistą ir save tikrai ligotas, nes tavo KMI yra ant apatinės ribos, koks ten begali būt storumas. Ir, panašu, pradedi tai suprast, ir tai tave kankina. Ir nebūtina atitikti visus ligos kriterijus, kad ji būtų pripažinta. Aš ir nėsyk nevėmiau, o ligos istorijoj juodu ant balto bulimija (tiesa, atipinė, bet vis tiek) įrašyta. I mean, tai, kad tu dar (nes panašu, jog šitai tik laiko klausimas) neatitinki visų kriterijų, dar nereiškia, kad sergi mažiau ar esi neverta kreiptis pagalbos. Jokiu būdu.
Mano kukliu įsitikinimu ir didele patirtim - tavo artimieji teisūs. Ir ne bulimiją, o anoreksiją tau pripaišyčiau. Maisto ir svorio priaugimo baimės akivaizdžiai didelės, kūno suvokimas - visiškai sutrikęs. Emocijos irgi važiuoja į dugną. O toliau bus tik blogiau ir blogiau - kreipkis pagalbos, kol dar nesi dugne. (nors, fak, kol dugnas nepasiekiamas, deja, dažnai nesuvokiama, kaip labai tos pagalbos reikia ir kaip paskui sunku iš to kapstytis, neįmanomai sunku)
Gal galėtum pateikt savo dienos meniu?
Mano kukliu įsitikinimu ir didele patirtim - tavo artimieji teisūs. Ir ne bulimiją, o anoreksiją tau pripaišyčiau. Maisto ir svorio priaugimo baimės akivaizdžiai didelės, kūno suvokimas - visiškai sutrikęs. Emocijos irgi važiuoja į dugną. O toliau bus tik blogiau ir blogiau - kreipkis pagalbos, kol dar nesi dugne. (nors, fak, kol dugnas nepasiekiamas, deja, dažnai nesuvokiama, kaip labai tos pagalbos reikia ir kaip paskui sunku iš to kapstytis, neįmanomai sunku)
Gal galėtum pateikt savo dienos meniu?
Gal būt tokio jūsų spyrio man ir reikėjo.
Na, artimieji nujaučia tai, bet tuo viskas ir baigias. O sakyti, kad "Taip, padėk man", nedrąsu. O gal tiesiog nenoriu, nes tiesiog, baisu, kad vėliau galiu priaugti svorio, nors iš dalies, žinau, kad kažkas padėtų ištrint tas mintis iš galvos, gal būt tiesiog ir laukiu, kol įklimpsiu tiek, kad artimieji pirmu taikiniu veš mane gydytis, bet žinau, kad pati to nepasakysiu, o jiems visa tai nepriimtina. Jie kartais tiesiog sako "Valgyk, neišsigalvojus nesąmonių, badu mirt nori?", tačiau turbūt niekada rimtai nesusimąstė, kad sergu.
O meniu, žinoma galėčiau.
Pirmiausia, tai, geriu daug vandens, ir labai dažnai žaliąją arbatą.
Pavyzdžiui šiandien, pusryčių nevalgiau, pietums, apie antrą valandą suvalgiau obuolį ir puse bandelės, o vakarienei(kokią penktą valandą) obuolį ir du virtienius. Po šešių nebevalgau. Arba bent jau stengiuos nevalgyt.
Nesakau, kad visada taip valgau, būna, kad karštą sumuštinį išsikepu, makaronų pietums išsiverdu, kokį cepeliną suvalgau, ar kavinėj picos kelis gabaliukus, bet tai būna dažniausiai beveik visai, ar net visai dienai, atmetant daržoves ir vaisius.
Obuolys, ar kitas vaisius, ar daržovė, valgoma būtent tada, kai kas nors užsimena, apie mano nevalgymą, tada atšaunu "Dar ir kaip valgau" ir pasiimu kažką tokio.
Na, artimieji nujaučia tai, bet tuo viskas ir baigias. O sakyti, kad "Taip, padėk man", nedrąsu. O gal tiesiog nenoriu, nes tiesiog, baisu, kad vėliau galiu priaugti svorio, nors iš dalies, žinau, kad kažkas padėtų ištrint tas mintis iš galvos, gal būt tiesiog ir laukiu, kol įklimpsiu tiek, kad artimieji pirmu taikiniu veš mane gydytis, bet žinau, kad pati to nepasakysiu, o jiems visa tai nepriimtina. Jie kartais tiesiog sako "Valgyk, neišsigalvojus nesąmonių, badu mirt nori?", tačiau turbūt niekada rimtai nesusimąstė, kad sergu.
O meniu, žinoma galėčiau.
Pirmiausia, tai, geriu daug vandens, ir labai dažnai žaliąją arbatą.
Pavyzdžiui šiandien, pusryčių nevalgiau, pietums, apie antrą valandą suvalgiau obuolį ir puse bandelės, o vakarienei(kokią penktą valandą) obuolį ir du virtienius. Po šešių nebevalgau. Arba bent jau stengiuos nevalgyt.
Nesakau, kad visada taip valgau, būna, kad karštą sumuštinį išsikepu, makaronų pietums išsiverdu, kokį cepeliną suvalgau, ar kavinėj picos kelis gabaliukus, bet tai būna dažniausiai beveik visai, ar net visai dienai, atmetant daržoves ir vaisius.
Obuolys, ar kitas vaisius, ar daržovė, valgoma būtent tada, kai kas nors užsimena, apie mano nevalgymą, tada atšaunu "Dar ir kaip valgau" ir pasiimu kažką tokio.
Ir čia skaitosi valgymas? Bado dieta ne kitaip. Žudai save lėtai, pati tai suvoki, bet nieko nedarai. Nueik į dieta.lt, paskaityk kaip merginos maitinasi, jei tėvai neišmokė ką reiškia maistas ir kaip jis naudingas mūsų gyvybinėms funkcijoms palaikyt. Nori likt be plaukų, nagų, sveikatos, vaikų? Atsisėsk ir gerai pagalvok ar Tau to reikia? Susimąstyk ką darai su savo gyvenimu ir kuo tai gali baigtis. 20% anoreksikių miršta, nuo organizmo išsekimo, gyvybinių funkcijų netekimo. Nori taip baigt gyvenimą? Nori, kad kentėtų visi Tave branginantys žmonės? Susigriebk, kol dar nevėlu.
8:30: avižinė košė su bananu ir mėlynėm, kava su pienu, juostelė šokolado
12:00: lėkštė sūrio sriubos, dvi pieniškos dešrelės (be vitamino E!), dvi bulvės, pomidoras, agurkas
15:30: agurkų-krabų lazdelių-vynuogių mišrainė, riekė duonos
19:00: makaronai su lašišos-grietinėlės padažu ir žiupsniu sūrio, pomidoras
21:30: 150 g grūdėtos varškės su šaukšteliu cukraus
Čia kažkurios mano dienos meniu. Šitaip valgo normalūs žmonės. Nestorėja. Bet turi jėgų džiaugtis gyvenimu. Jiems nebeskauda skrandžio nuo nuolatinio alkio. Jis nebenori išskėst šonkaulių, nes pilnas po persivalgymo. Išmokstama jausti ne per maistą. Mokomasi save priimti ne kaip kūną, kaip kažką, kas yra jame - asmenybę, kuri siekia ir pasiekia, kurių svajonėse kilogramai neužima pirmų pozicijų, kuris kvėpuoja ateitimi, o praeities skaudulius, kai išsivertę klubų kaulai reiškė gyvenimo džiaugsmą (cha, cha, gerai būtų - šitaip tik rodės, bet kaulai niekada nekyšojo pakankamai, niekada taip ir nebuvau pakankamai liekna, kad turėčiau teisę būt laiminga, o kai prasidėjo persivalgymai, ak, ak, apie kokią laimę kalba?), palieka toli toli. Palaidoję metų metus kančios. Ašarų ir neteisingo gyvenimo bei savęs suvokimo.
Priėmę save. Mėgstu valgyt ir nustojau tai neigt. Gyvenu kur kas geriau, nors klubų kaulams iki kyšojimo toli gražu. Va šitaip ir atsitinka, kai suvoki, kad nenori, jog visas tavo gyvenimas būtų aprašytas sakiniu: Bandė būt graži, pati nesuvokdama, kas iš tikrųjų yra grožis.
12:00: lėkštė sūrio sriubos, dvi pieniškos dešrelės (be vitamino E!), dvi bulvės, pomidoras, agurkas
15:30: agurkų-krabų lazdelių-vynuogių mišrainė, riekė duonos
19:00: makaronai su lašišos-grietinėlės padažu ir žiupsniu sūrio, pomidoras
21:30: 150 g grūdėtos varškės su šaukšteliu cukraus
Čia kažkurios mano dienos meniu. Šitaip valgo normalūs žmonės. Nestorėja. Bet turi jėgų džiaugtis gyvenimu. Jiems nebeskauda skrandžio nuo nuolatinio alkio. Jis nebenori išskėst šonkaulių, nes pilnas po persivalgymo. Išmokstama jausti ne per maistą. Mokomasi save priimti ne kaip kūną, kaip kažką, kas yra jame - asmenybę, kuri siekia ir pasiekia, kurių svajonėse kilogramai neužima pirmų pozicijų, kuris kvėpuoja ateitimi, o praeities skaudulius, kai išsivertę klubų kaulai reiškė gyvenimo džiaugsmą (cha, cha, gerai būtų - šitaip tik rodės, bet kaulai niekada nekyšojo pakankamai, niekada taip ir nebuvau pakankamai liekna, kad turėčiau teisę būt laiminga, o kai prasidėjo persivalgymai, ak, ak, apie kokią laimę kalba?), palieka toli toli. Palaidoję metų metus kančios. Ašarų ir neteisingo gyvenimo bei savęs suvokimo.
Priėmę save. Mėgstu valgyt ir nustojau tai neigt. Gyvenu kur kas geriau, nors klubų kaulams iki kyšojimo toli gražu. Va šitaip ir atsitinka, kai suvoki, kad nenori, jog visas tavo gyvenimas būtų aprašytas sakiniu: Bandė būt graži, pati nesuvokdama, kas iš tikrųjų yra grožis.
Vasaros_stovykla, kodel tavo bulimija buvo atipine ? kuo ji skiriasi nuo iprastos nervines bulimijos ?
Man taip nė karto ir nepavyko sukelt vėmimo (tada buvo labai negera dėl šito, dabar o-jėzus-marija, kaip džiaugiuosi). Po persivalgymų gerdavau laisvinamuosius ir badaudavau.
Nors, teisybės dėlei, vs yra pynę ir persipynę vienas su kitu. Nes mintys mano, dar ir dabar save pagaunu, labai anoreksiškos, kaulėtas kūnas man vis dar gražu, bet labai labai daug su tuo dirbu ir neleidžiu šitam neteisingam grožio suvokimui daryti įtakos mano elgesiui. Nes sveikas protas dabar kalba garsiau. O sveikam protui mielesnis sveikas kūnas - nū ir kas, kad kiek apvalesnėm liaškom, bet su mėnesinėm, gražiais nagais ir be mažakraujystės.
Nors, teisybės dėlei, vs yra pynę ir persipynę vienas su kitu. Nes mintys mano, dar ir dabar save pagaunu, labai anoreksiškos, kaulėtas kūnas man vis dar gražu, bet labai labai daug su tuo dirbu ir neleidžiu šitam neteisingam grožio suvokimui daryti įtakos mano elgesiui. Nes sveikas protas dabar kalba garsiau. O sveikam protui mielesnis sveikas kūnas - nū ir kas, kad kiek apvalesnėm liaškom, bet su mėnesinėm, gražiais nagais ir be mažakraujystės.
QUOTE(Vasaros_stovykla @ 2011 08 17, 00:57)
Man taip nė karto ir nepavyko sukelt vėmimo (tada buvo labai negera dėl šito, dabar o-jėzus-marija, kaip džiaugiuosi). Po persivalgymų gerdavau laisvinamuosius ir badaudavau.
Nors, teisybės dėlei, vs yra pynę ir persipynę vienas su kitu. Nes mintys mano, dar ir dabar save pagaunu, labai anoreksiškos, kaulėtas kūnas man vis dar gražu, bet labai labai daug su tuo dirbu ir neleidžiu šitam neteisingam grožio suvokimui daryti įtakos mano elgesiui. Nes sveikas protas dabar kalba garsiau. O sveikam protui mielesnis sveikas kūnas - nū ir kas, kad kiek apvalesnėm liaškom, bet su mėnesinėm, gražiais nagais ir be mažakraujystės.
Nors, teisybės dėlei, vs yra pynę ir persipynę vienas su kitu. Nes mintys mano, dar ir dabar save pagaunu, labai anoreksiškos, kaulėtas kūnas man vis dar gražu, bet labai labai daug su tuo dirbu ir neleidžiu šitam neteisingam grožio suvokimui daryti įtakos mano elgesiui. Nes sveikas protas dabar kalba garsiau. O sveikam protui mielesnis sveikas kūnas - nū ir kas, kad kiek apvalesnėm liaškom, bet su mėnesinėm, gražiais nagais ir be mažakraujystės.
Idomu kodel mus taip traukia plonumas ? as net budama vaikas svajojau tapti tokia pat liesa kaip pussesere, drauge darzelyje ar klasioke mokykloje. Menka paguoda, bet vistiek sis tas - kunas sensta, o jei gyvensim su pusiau aptemusiu protu tai tik gailesimes veliau kad issvaisteme ji tusciai. Kad praleidom visa gyvenima tunodamos apatijoje ar kovodamos su priklausomybe nuo persivalgymu.
Eit i darba prisikimsus ar buti jame ir laukt kada namo, nes bloga tiek, kad neegzistuoja niekas aplink, kai leki i vaistine ir perki laisvinamuosius, kai vemi ir nesigauna, nes per daug itampos - tokia dietu kaina. Toms kurios nevemia yra labai sunku, bet jos greiciau sveiksta. O asmeniniam gyvenime kaip tai trukdo: Kai miegi su vyru vienoj lovoj ir tyliai meldiesi kad tik jis nelystu, nes persivalgei ir geda su tokiu pilvu myletis. O kartais imu sau ir pasakau, kad gana jau man. Ir lieki stipri. Ir matai kad gaunasi, kad ne joks cia vandenyno perplaukimas, o paprasciausias susivaldymas. Zinau tuos momentus kai tiesiog nesa i virtuve, reikia tuometu save supurtyti ir sustot, pasakyt: na negi esu tokia vejo perpuciama, silpna, nepajegi ? galiu, as valdau, as stipri ir nueini lakuot nagu.
