Seima, nesakykit.. vyrams irgi reikia graziu leliu salia. Mano vyras nervuojasi kai kalbam apie svori, jis nori manes lieknos ir grazios. Mes gyvename tarp isrinktuju visom prasmem, isvaizda privalo buti tobula.
Savo vyra myliu. Jis mane istrauke is Pelenes drabuziu ir gyvenimo.
Harriet, sunku tau, jei net artimieji nepalaiko. Turetum jaustis labai vienisa.
Cannelle, knygos padeda, jos itraukia ir uzsimirsta 'kad dar visa diena pries akis'.As tave suprantu, pati niekur nedirbu, bet as turiu ka veikti, susigalvoju. Kazkaip man vienodai ar dirbt ar ne, visvienm esu tokia pati, apmirusi.
Šeima, toks požiūris, kaip tavo, mus ir stabdo - jetau, kaip aš mielai išklykčiau pasauliui (nors ir šiaip neslepiu šito po devyniais užraktais, bet still), kad ėėė-aš-nemoku-valgyt ir jei ne fakin visuomenė su savo fakin standartais ir fakin žiniasklaida, gal nebūčiau savo būčiai gelti leidus tokiu būdu. Bet išgirsiu, kad tesu kvaila merga, kuri nesupranta, kokios kūno funkcijos. Ak, ak, žinau ir pati, bet nuo to pietūs lengviau nesulenda, noras būti liekna niekur nedingsta. Nereikia mums aiškint, kaip tūpai mes elgiamės - tai neveikia. Kur kas geriau būtų, jei kas nors pasakytų, kad žinai, suprantu. Kad palaikau, kad galim pietaut kartu, jei vienai sunku, kad galiu pabūt kartu, kol dings tas venas draskantis noras save sunaikint.
Jei į mus nebūtų žiūrima kaip į kvaišas, stogui nereikėtų taip labai nuvažiuot, kad drįstumėm kreiptis pagalbos. C'mon. Ne sveikas protas mus veda vemti/gerti laisvinamuosius/badauti/persivalgyti, ne. Mes tai darom nemąstydamos, kitaip negalim, neišbūnam savam kaily. Todėl tai ir yra liga - ji mus kontroliuoja, ne mes ją. Ir mes galim tai pakeist. Ir keičiam. Tik su kitokiu požiūriu iš aplinkos būtų paprasčiau, tikrai.
Taip, Šypsokimės, visiems patinka gražūs žmonės. Bet nė vienas sergantis žmogus nėra gražus - tokia tat tiesa. Jis nemoka šypsotis ir jo akys apsiblaususios. O tai grožiui kenkia labiau nei penkiais centimetrais didesnė šlaunies apimtis. Ir nebeleisk aplinkai tavim manipuliuot - tavo kūnas yra priemonė judėti, priemonė eiti, priemonė tai, kas yra viduj, skleist pasauliui. Ir tik nereikia pasakų, kad, ak, taigi aš šitaip save ir parodau - aš tokia galvoje, tokia, žinote, tobulumo vergė, noriu, kad aplinka tai matytų. Protingas tobulumas siekia gerai funkcionuojančio kūno, kūno, kuriame patogu. Man liesiausiam savo kūno variante patogu nebuvo - sveikata ryškiai šlubavo, net sėdėt ant kieto paviršiaus negalėdavau, kaulai durdavo, nors žiūrėdama į veidrodį mačiau storą karvę, kuriai iki tobulumo kaip iki marso ir atgal. Ir man kažkaip atrodo, kad tavo vyras mieliau tave turėtų laimingą su plius dešimt kilų nei save kankinančią ir dūžtančią viduj, bet neva-tai-tobulą.
Harriet, o kam tau tiek sporto? Tai nėra normalūs krūviai, jie labiau kenkia organizmui, nei jam padeda. Žinoma, negerai visiškai apsileist ir nejudėt, bet lygiai taip pat negerai persistengt - ne svorio, o fizinės sveikatos prasme. Susivarysi sąnarius taip lakstydama, mergyt.
Jei į mus nebūtų žiūrima kaip į kvaišas, stogui nereikėtų taip labai nuvažiuot, kad drįstumėm kreiptis pagalbos. C'mon. Ne sveikas protas mus veda vemti/gerti laisvinamuosius/badauti/persivalgyti, ne. Mes tai darom nemąstydamos, kitaip negalim, neišbūnam savam kaily. Todėl tai ir yra liga - ji mus kontroliuoja, ne mes ją. Ir mes galim tai pakeist. Ir keičiam. Tik su kitokiu požiūriu iš aplinkos būtų paprasčiau, tikrai.
Taip, Šypsokimės, visiems patinka gražūs žmonės. Bet nė vienas sergantis žmogus nėra gražus - tokia tat tiesa. Jis nemoka šypsotis ir jo akys apsiblaususios. O tai grožiui kenkia labiau nei penkiais centimetrais didesnė šlaunies apimtis. Ir nebeleisk aplinkai tavim manipuliuot - tavo kūnas yra priemonė judėti, priemonė eiti, priemonė tai, kas yra viduj, skleist pasauliui. Ir tik nereikia pasakų, kad, ak, taigi aš šitaip save ir parodau - aš tokia galvoje, tokia, žinote, tobulumo vergė, noriu, kad aplinka tai matytų. Protingas tobulumas siekia gerai funkcionuojančio kūno, kūno, kuriame patogu. Man liesiausiam savo kūno variante patogu nebuvo - sveikata ryškiai šlubavo, net sėdėt ant kieto paviršiaus negalėdavau, kaulai durdavo, nors žiūrėdama į veidrodį mačiau storą karvę, kuriai iki tobulumo kaip iki marso ir atgal. Ir man kažkaip atrodo, kad tavo vyras mieliau tave turėtų laimingą su plius dešimt kilų nei save kankinančią ir dūžtančią viduj, bet neva-tai-tobulą.
Harriet, o kam tau tiek sporto? Tai nėra normalūs krūviai, jie labiau kenkia organizmui, nei jam padeda. Žinoma, negerai visiškai apsileist ir nejudėt, bet lygiai taip pat negerai persistengt - ne svorio, o fizinės sveikatos prasme. Susivarysi sąnarius taip lakstydama, mergyt.
QUOTE(Harriet @ 2011 08 23, 21:28)
Viskas prasidėjo nuo to , jog siekiau tobulumo. Mano svoris buvo 31 kg, kai paguldė i Naująją Vilnią. Dabar jis apie 39-40 kg ir , nors maitinuosi pagal mano su tėvais sutartą planelį, per metus aš užaugau apie 3-4 kg, nes pernai svėriau vasara 36 kg. Vasara visuomet sportuoju: 5 k per sav bėgioju apie 9 kilus, darau pratimus presui 40 min. Bet skaudžiausia, jog mano tėtis mane žemina dėl ligos, kaltina, rėkia, šaiposi. Kelis kartus yra mane mušęs.
As daznai paskaitau sia tema, nes man ji svarbi kaip tik is kitos barikadu puses-esu A sergancios merginos mama.
Jetau, kad tik zinotum kaip as tai isgyvenau ir isgyvenu kartu su dukra. Koki ilga kelia mes praejom... Aisku, teigiama to kelio dalis prasidejo kai ji pati pripazino turinti problema..
Patikekit, tevams tikrai rupi kas ir kaip. Tikrai skauda sirdi. Ir verkiam mes daznai kai jus nematot... Ir ieskom informacijos kaip padet. Labai norisi atiduot saves gabaliuka, kad tik vaikui butu gerai...
Mano dukrai labai padejo psichologe. Labai. Is pradziu ji nenorejo eit, bet susitarem, kad pabandysim... ir toliau ji pati labai noriai su ja bendravo ir bendrauja...
Jus kalbat apie tobula isvaizda, o kaip su tuo derinami slenkantys plaukai... dingusios menesines... blogas sapnas... Kaip sunku visa tai grazint, po laseli...po laseli...Ilgas, labai sudetingas procesas. Ir dabar kai man kas nors skundziasi, kad labai sunku prarast svori, as visada atsakau, kad priaugint kai kuriose situacijose dar sudetingiau...
Visas jus labai suprantu ir palaikau... Bet viskas prasideda nuo meiles sau... Sekmes Jums dideliausios...
Harriet, o ne per mažai priaugai per tiek laiko? Mano akimis tai per mažai.. O dar tiek sporto.. Užsisėdi namie, planelis pagal tėvus. Su tokiu svoriu turėtum valgyt pagal planelį iš VSC. Nekentėk, o pati viena kreipkis pagalbos. Tau jos tikrai reikia. Pagulėtum VSC, nuo tėvų, artimųjų, nuo jų sugalvotų planelių ir pati greičiau atsistatytum, grįžtum į normalaus žmogaus gyvenimą. Laikykis.
Harriet,
Kažkaip amna trodo,kad ir šiap sąnykiai su tėvu neu prieš tai itin geri, jeigu ri dabar taip elgiasi todėl ir tai galėjo išprovokuot šią ligą.
Bent man taip yra, amnau viskas kilo iš šeimos problemų, kai likau gyvent tik su tėvu,kuriam ne kažkiek ir rūpiu.
Net baisu paklaust koks tavo ūgis, neįsivaizduoju kaip galima tiek mažai svert.O galima apsiteiraut kiek tau metų , galbūt neužilgo nebegyvensi su tėvaisŪkaip suprantu dabar gyveni) ir tai padės lengviau sveikti?
gal kažkam apsirodys keista, bet norėčiau jausti net tokį dėmesį iš tėvo pusės,gal bent atrodytų,akd rūpiu ir rū[i mano liga.Kai pagaliau paskaiau,akd sergu jsi net neregavo,niekas nepasikeitė.Toks vaizdas,kad nei šilta nei šalta jam.
Sypsokites, tame ir reikalas, akd dabar praktiškai išvis sunku užsiimt kažkuo.Jau nebesusiakičiuoju kiek knygų paimdavau į rankas,bet nebesusikaupiu jų normaliaia skaityt,o anksčiau tiesiog skaitydavu su malonumu, tapydavau su malonumu,o dabar nors ir noriu kažkaip nepradedu.Sportuodavau su užsidegimu neskiačiuodama laiko,o dbaar galvoju,akd REIKIA bent 2h pasportuo.Negaliu sakyt,kad nepatinka,bet nebe taip kaip anksčiau.Ir daug kur taip ar panašiai jaučiuos ar elgiuos.
Toksia ir esmė, akd gyvenam pasauly, kur grožis ne pagrindinis,bet manau labai stipriaia akcentuojamas dalykas sėkmingo žmogaus gyvenime.
Aišku,mana jeigu jauti didelę meilę ir rūpestį iš tave supančių aplinkinių gali pamilti save tokią,kokią esi. Bet jeigu to nėra imi kelt sau kriterijus ir galvot kodlė taip yra.Išvaizda bandai kompensuoti vidinius kompleksus/problmas/blogas emocijas..
Kažkaip amna trodo,kad ir šiap sąnykiai su tėvu neu prieš tai itin geri, jeigu ri dabar taip elgiasi todėl ir tai galėjo išprovokuot šią ligą.
Bent man taip yra, amnau viskas kilo iš šeimos problemų, kai likau gyvent tik su tėvu,kuriam ne kažkiek ir rūpiu.
Net baisu paklaust koks tavo ūgis, neįsivaizduoju kaip galima tiek mažai svert.O galima apsiteiraut kiek tau metų , galbūt neužilgo nebegyvensi su tėvaisŪkaip suprantu dabar gyveni) ir tai padės lengviau sveikti?
QUOTE(arbataa @ 2011 08 23, 23:33)
tikriausiai labai sunku, kai namuose tokie dalykai vyksta..
na man šiek tiek irgi buvo iš tėčio pusės.. dar prieš ligą pasišaipydavo, kad kaip skeletas atrodau, kaip maža mergaitė. viena iš priežasčių, kodėl iš pradžių norėjau priaugti svorio ir pradėjau persivalgydinėti. ai.. bet vis tikiu, kad ir išklimpti galima
na man šiek tiek irgi buvo iš tėčio pusės.. dar prieš ligą pasišaipydavo, kad kaip skeletas atrodau, kaip maža mergaitė. viena iš priežasčių, kodėl iš pradžių norėjau priaugti svorio ir pradėjau persivalgydinėti. ai.. bet vis tikiu, kad ir išklimpti galima
gal kažkam apsirodys keista, bet norėčiau jausti net tokį dėmesį iš tėvo pusės,gal bent atrodytų,akd rūpiu ir rū[i mano liga.Kai pagaliau paskaiau,akd sergu jsi net neregavo,niekas nepasikeitė.Toks vaizdas,kad nei šilta nei šalta jam.
Sypsokites, tame ir reikalas, akd dabar praktiškai išvis sunku užsiimt kažkuo.Jau nebesusiakičiuoju kiek knygų paimdavau į rankas,bet nebesusikaupiu jų normaliaia skaityt,o anksčiau tiesiog skaitydavu su malonumu, tapydavau su malonumu,o dabar nors ir noriu kažkaip nepradedu.Sportuodavau su užsidegimu neskiačiuodama laiko,o dbaar galvoju,akd REIKIA bent 2h pasportuo.Negaliu sakyt,kad nepatinka,bet nebe taip kaip anksčiau.Ir daug kur taip ar panašiai jaučiuos ar elgiuos.
Toksia ir esmė, akd gyvenam pasauly, kur grožis ne pagrindinis,bet manau labai stipriaia akcentuojamas dalykas sėkmingo žmogaus gyvenime.
Aišku,mana jeigu jauti didelę meilę ir rūpestį iš tave supančių aplinkinių gali pamilti save tokią,kokią esi. Bet jeigu to nėra imi kelt sau kriterijus ir galvot kodlė taip yra.Išvaizda bandai kompensuoti vidinius kompleksus/problmas/blogas emocijas..
QUOTE(cannelle @ 2011 08 24, 10:19)
Toksia ir esmė, akd gyvenam pasauly, kur grožis ne pagrindinis,bet manau labai stipriaia akcentuojamas dalykas sėkmingo žmogaus gyvenime.
Aišku,mana jeigu jauti didelę meilę ir rūpestį iš tave supančių aplinkinių gali pamilti save tokią,kokią esi. Bet jeigu to nėra imi kelt sau kriterijus ir galvot kodlė taip yra.Išvaizda bandai kompensuoti vidinius kompleksus/problmas/blogas emocijas..
Aišku,mana jeigu jauti didelę meilę ir rūpestį iš tave supančių aplinkinių gali pamilti save tokią,kokią esi. Bet jeigu to nėra imi kelt sau kriterijus ir galvot kodlė taip yra.Išvaizda bandai kompensuoti vidinius kompleksus/problmas/blogas emocijas..
O tu labai akcentuoji žmogaus išvaizdą? Aš nekalbu apie kraštutinumus, niekam nemalonu bendrauti su žmogum, kuris elementariai savim nesirūpina - vaikšto apdriskęs ar nešvarus. Bet ar tau pačiai labai trukdo, kad tavo geriausia draugė turi nedidelį pilvuką ar plačius klubus, pėvėzė? O gal draugus renkies pagal nosies dydį? Lažinuos, kad ne. Dvigubi standartai, miela. Mes kitiems leidžiam būti tokiais, kokie nori, jų kūno netobulumų nematydami, o gal net žavėdamiesi tuo, ko jie savy nepagrįstai nekenčia (strazdanos, tarkim), o iš savęs reikalaujam idealios išvaizdos - nes juk kitiems svarbu. Bullshit. Jie lygiai tokie patys - žmones vertina pagal šypsenos platumą, humoro jausmą ar gerą širdį, o ne pagal liemens apimtį. O kad žiniasklaida nuolat klykia apie tai, kur kokia žvaigždė kokį kilogramą numetė - žiniasklaidos ir tų neva tai žvaigždžių bėda, o ne mūsų - paprastų mirtingųjų, kuriems gyvenimo džiaugsmas nepriklauso nuo to, kuriuo kampu fotoobjektyvas nufotografuos.
Bandymas sumažinti tą svorį, kuris mūsų kūnui yra patogus, lygiai taip pat kenkia jam kaip ir dešimtys kilogramų papildomos naštos. Ir jei viduj kažkas negerai (o nė vienai mūsų ten nėra gerai, antraip būtumėm sveikos su sveiku požiūriu į kūną), tai vidaus negerumus ir spręsk. Aha, tai sudėtingiau nei pabadaut, bet tai vienintelė išeitis. Numesti kilogramai laimės neprideda ir smegenų nesutvarko. Jei nemyli savęs dabar, nemylėsi ir penkiais kilogramais lengvesnės, nes rasi už ką. Tik kūnas bus iškankintas ir ilgainiui prasidės rimtos fizinės pasekmės. Bet, ak, mums paprasčiau pazyst dėl atsikišusio pilvo.
sveikos,
o jau kaip senai nerasiau
liepa nuejau pas psichologe, pagaliau, issipasakojau ,skyre antidepresantu, tad jau 2 menesius juos geriu
nepasakyciau kad labai man jie padeda, nes kaip noriu mest svori, taip tebenoriu
kiekviena ryta atsikeliu su grandiozine mintim kuri vadinasi ,,kaip as siandien nieko nevalgysiu,,
bet aisku, valgau. ir dar kiek.
pas psichologe taip nemalonu eiti, jauciuosi neverta tiesiog, man atrodo kad mano bedos per menkos, kad eiciau pas ja, kad gerciau antidepresantus..kaip jums merginos, jei kada lanketes, ar nesijautet panasiai?
ji sake, kad as dar gerai tvarkausi su savim, kad suvaldau save (aisku tai sukelia siaubinga itampa manyje ir neaisku ar atejus blogesniems laikams labai stipriai neatkrisiu, vis delto dabar vasara tingiu ir nieko neveikiu, ateis rugsejis..vel itampa )
o jau kaip senai nerasiau
liepa nuejau pas psichologe, pagaliau, issipasakojau ,skyre antidepresantu, tad jau 2 menesius juos geriu
nepasakyciau kad labai man jie padeda, nes kaip noriu mest svori, taip tebenoriu
kiekviena ryta atsikeliu su grandiozine mintim kuri vadinasi ,,kaip as siandien nieko nevalgysiu,,
bet aisku, valgau. ir dar kiek.
pas psichologe taip nemalonu eiti, jauciuosi neverta tiesiog, man atrodo kad mano bedos per menkos, kad eiciau pas ja, kad gerciau antidepresantus..kaip jums merginos, jei kada lanketes, ar nesijautet panasiai?
ji sake, kad as dar gerai tvarkausi su savim, kad suvaldau save (aisku tai sukelia siaubinga itampa manyje ir neaisku ar atejus blogesniems laikams labai stipriai neatkrisiu, vis delto dabar vasara tingiu ir nieko neveikiu, ateis rugsejis..vel itampa )
Nusprendžiau parašyt, įnešt nors kiek pozityvumo į šią temą. Skaitau ją jau ilgokai, bet niekad nepasisakau, bet nusprendžiau vis dėl to parašyt...
Su anoreksija ir bulimija esu "pažįstama" nuo trylikos. Net nepamenu kodėl - o dabar jau ir sunku atsekti, suprasti - staiga pradėjau itin domėtis svorio metimu, viskuo, kas tik buvo su tuo susiję. Pradėjau mažiau ir mažiau valgyt, sportuoti, susidarinėti keistas taisykles susijusias su maistu. Iš pradžių viskas buvo kaip ir ok, kūnas nuo sporto sutvirtėjo, pasidariau energingesnė, pradėjau sulaukti komplimentų, kažkaip netgi tėvai pradėjo komentuot, kad va, pradėjau sveikai valgyt, daug daržovių ir pan, ne vien nesąmones visokias...
Aišku, ilgai gerasis periodas netruko, svoris toliau krito, kuo toliau, tuo labiau bijojau priaugt, pasidariau visiškai apsėsta. Tėvai pradėjo jaudintis, netgi draugės pradėjo komentuot, kad kažkas su manim negerai. Prasidėjo tampymai pas psichologus, psichiatrus, mažakrausjystės, sąnarių problemos, plaukų slinkimai... Buvau priversta priaugt svorio, vėliau nebegalėjau susivaldyt, pradėjau persivalginėt. Persivalgymus keitė badavimas, atradus būdus, kaip išsivemti, kai jau ir jie nebeveikė, tiesiog perkramtydavau maistą ir spaudavau.
Sveikata tik blogėjo, teko gulėt ligoninėj, atsirado problemų su širdele, skrandžiu.. Man jau buvo tas pats, nenorėjau nei gyventi, kaupiau tabletes, norėjau vienu metu išgert tokį kiekį, kad tikrai suveiktų
Kas tuo metu tikrai nepadėjo, tai paviršutiniški, netgi ligoti santykiai su vaikinais... Kiek komentarų esu iš jų sulaukus, kokios storos moterys baisios, kad ir aš jau "ant ribos" (KMI buvo apie 20,5....), turiu susiimti. Kas iš mano mokslų, darbų, karjeros planų, jei nesistengiu būti gražuolė. Kažkaip tokiuos santykius pradedi tikėti, kad tai tiesa, kad kaip moteris nesi nieko verta, jei neatrodai kaip Barbė ir jau išvis baisu, jei net nesistengi taip atrodyt (t.y. valgai normaliai, nebadauji, neišleidi viso atlyginimo plaukų balinimui ir soliarumams bei makiažui saulės ir badavimų sugadintos odos maskuoti).
Šeima irgi spaudė, kad va kokia aš nevykėlė, negaliu vyro susirasti, ištekėti (vėlgi, pagrindinis moters tikslas gyvenime... o man buvo vos per dvidešimt...). Visos artimos giminaitės buvo "bernininkės" nuo ansktyvos paauglystės, tik aš vienintelė tesugebėjau po mėnesiuką su pora padraugaut (ne ilgiau - būtent dėl viršuje aprašytų priežasčių).
Ir tada nusprendžiau imti gyvenimą į savo rankas, išsikrausčiau iš tėvų ir - dar "baisiau" - išvažiavau į užsienį. Įstojojau į universitetą, gavau specialią stipendiją užsienio studentams ir išvažiavau. Tėvai buvo baisiai prieš - kaip aš tokia, net valgyt normaliai nesugebanti, kvaila, tik dar labiau sveikatą susigadinsiu.
Bet išėjo kitaip. Iškritau iš aplinkos, kur viskas vertinama tik per išvaizdą, paviršutiniškai, atsistojau ant kojų, pamačiau, kad kai noriu, galiu daug pasiekti (baigti studijas, geras darbas, įgyvendinti projektai).
Nesakysiu, kad dabar viskas tooobula. Jau treji metai gyvenu normaliai valgydama ir nepersisportuodama. Minčių apie svorį ir pan. vis dar būna. Ir vėmimų ar badavimo dienų pasitaiko - bet itin retai, na gal kartą per pusę metų-metus (tuo tarpu anksčiau vemdavau kasdien, po keletą kartų, sportuodavau po penkias val, apei svorį galvodavau nuolat...)...
O juk statistiškai, aštuonerius metus (iš esmės visą paauglystę) pragyvenus su VS iš to išsikrapštyti šansai maži. Ypač be psichologų, psichiatrų pagalbos - bent jau taip jie sako. Man gydytojai nepadėjo, greičiau leido gyventi savo liga ir ja "maitintis". Sirgdama buvau "kažkas", galėjau tuo "didžiuotis" (vaje, kaip sveikatą susigadinau, pažymiai katastrofiškai suprastėjo, jau tik mirti beliko...).
Gėda, bet tai buvo mano pasiekimas, kurio link kaip perfekcionistė, ėjau labai atkakliai. O juk galėjau tą pat energiją panaudoti kažkam kitam..
Na o visą šią istoriją surašiau, nes tai galbūt pradrąsins kurią iš jūsų. Svarbiausia pasikliauti savimi - gydytojai, giminės - ir jau tuo labiau vaistai negali jūsų "išgelbėt", greičiau tai gali sukurti naują priklausomybę ("su kuo ir apie ką aš kalbėsiu, kai nebegalėsiu kalbėt VSC apie anoreksiją ar bulimiją..."), dar liguistesnį prisirišimą prie savo ligos. Nebijokit keisti kažką savo gyvenime, net jei daug kas prieštaraus, pradžioj bus sunku. Galbūt tai leis atrasti kitokią save, kur sveikoji pusė svarbesnė?
Ir dar - nebijokit, kad tos mintys apie valgį ir svorį dar vis ateina, net jei valgot ir gyvent ok. Tai normalu ir tikrai praies - kalbu iš savo patirties. Tikriausiai niekada visiškai neišnyks (nebent VS periodas buvo labai neilgas), bet tikrai leis normaliai gyventi ir džiaugtis gyvenimu.
Su anoreksija ir bulimija esu "pažįstama" nuo trylikos. Net nepamenu kodėl - o dabar jau ir sunku atsekti, suprasti - staiga pradėjau itin domėtis svorio metimu, viskuo, kas tik buvo su tuo susiję. Pradėjau mažiau ir mažiau valgyt, sportuoti, susidarinėti keistas taisykles susijusias su maistu. Iš pradžių viskas buvo kaip ir ok, kūnas nuo sporto sutvirtėjo, pasidariau energingesnė, pradėjau sulaukti komplimentų, kažkaip netgi tėvai pradėjo komentuot, kad va, pradėjau sveikai valgyt, daug daržovių ir pan, ne vien nesąmones visokias...
Aišku, ilgai gerasis periodas netruko, svoris toliau krito, kuo toliau, tuo labiau bijojau priaugt, pasidariau visiškai apsėsta. Tėvai pradėjo jaudintis, netgi draugės pradėjo komentuot, kad kažkas su manim negerai. Prasidėjo tampymai pas psichologus, psichiatrus, mažakrausjystės, sąnarių problemos, plaukų slinkimai... Buvau priversta priaugt svorio, vėliau nebegalėjau susivaldyt, pradėjau persivalginėt. Persivalgymus keitė badavimas, atradus būdus, kaip išsivemti, kai jau ir jie nebeveikė, tiesiog perkramtydavau maistą ir spaudavau.
Sveikata tik blogėjo, teko gulėt ligoninėj, atsirado problemų su širdele, skrandžiu.. Man jau buvo tas pats, nenorėjau nei gyventi, kaupiau tabletes, norėjau vienu metu išgert tokį kiekį, kad tikrai suveiktų
Kas tuo metu tikrai nepadėjo, tai paviršutiniški, netgi ligoti santykiai su vaikinais... Kiek komentarų esu iš jų sulaukus, kokios storos moterys baisios, kad ir aš jau "ant ribos" (KMI buvo apie 20,5....), turiu susiimti. Kas iš mano mokslų, darbų, karjeros planų, jei nesistengiu būti gražuolė. Kažkaip tokiuos santykius pradedi tikėti, kad tai tiesa, kad kaip moteris nesi nieko verta, jei neatrodai kaip Barbė ir jau išvis baisu, jei net nesistengi taip atrodyt (t.y. valgai normaliai, nebadauji, neišleidi viso atlyginimo plaukų balinimui ir soliarumams bei makiažui saulės ir badavimų sugadintos odos maskuoti).
Šeima irgi spaudė, kad va kokia aš nevykėlė, negaliu vyro susirasti, ištekėti (vėlgi, pagrindinis moters tikslas gyvenime... o man buvo vos per dvidešimt...). Visos artimos giminaitės buvo "bernininkės" nuo ansktyvos paauglystės, tik aš vienintelė tesugebėjau po mėnesiuką su pora padraugaut (ne ilgiau - būtent dėl viršuje aprašytų priežasčių).
Ir tada nusprendžiau imti gyvenimą į savo rankas, išsikrausčiau iš tėvų ir - dar "baisiau" - išvažiavau į užsienį. Įstojojau į universitetą, gavau specialią stipendiją užsienio studentams ir išvažiavau. Tėvai buvo baisiai prieš - kaip aš tokia, net valgyt normaliai nesugebanti, kvaila, tik dar labiau sveikatą susigadinsiu.
Bet išėjo kitaip. Iškritau iš aplinkos, kur viskas vertinama tik per išvaizdą, paviršutiniškai, atsistojau ant kojų, pamačiau, kad kai noriu, galiu daug pasiekti (baigti studijas, geras darbas, įgyvendinti projektai).
Nesakysiu, kad dabar viskas tooobula. Jau treji metai gyvenu normaliai valgydama ir nepersisportuodama. Minčių apie svorį ir pan. vis dar būna. Ir vėmimų ar badavimo dienų pasitaiko - bet itin retai, na gal kartą per pusę metų-metus (tuo tarpu anksčiau vemdavau kasdien, po keletą kartų, sportuodavau po penkias val, apei svorį galvodavau nuolat...)...
O juk statistiškai, aštuonerius metus (iš esmės visą paauglystę) pragyvenus su VS iš to išsikrapštyti šansai maži. Ypač be psichologų, psichiatrų pagalbos - bent jau taip jie sako. Man gydytojai nepadėjo, greičiau leido gyventi savo liga ir ja "maitintis". Sirgdama buvau "kažkas", galėjau tuo "didžiuotis" (vaje, kaip sveikatą susigadinau, pažymiai katastrofiškai suprastėjo, jau tik mirti beliko...).
Gėda, bet tai buvo mano pasiekimas, kurio link kaip perfekcionistė, ėjau labai atkakliai. O juk galėjau tą pat energiją panaudoti kažkam kitam..
Na o visą šią istoriją surašiau, nes tai galbūt pradrąsins kurią iš jūsų. Svarbiausia pasikliauti savimi - gydytojai, giminės - ir jau tuo labiau vaistai negali jūsų "išgelbėt", greičiau tai gali sukurti naują priklausomybę ("su kuo ir apie ką aš kalbėsiu, kai nebegalėsiu kalbėt VSC apie anoreksiją ar bulimiją..."), dar liguistesnį prisirišimą prie savo ligos. Nebijokit keisti kažką savo gyvenime, net jei daug kas prieštaraus, pradžioj bus sunku. Galbūt tai leis atrasti kitokią save, kur sveikoji pusė svarbesnė?
Ir dar - nebijokit, kad tos mintys apie valgį ir svorį dar vis ateina, net jei valgot ir gyvent ok. Tai normalu ir tikrai praies - kalbu iš savo patirties. Tikriausiai niekada visiškai neišnyks (nebent VS periodas buvo labai neilgas), bet tikrai leis normaliai gyventi ir džiaugtis gyvenimu.
QUOTE(Vasaros_stovykla @ 2011 08 24, 09:51)
Taip, Šypsokimės, visiems patinka gražūs žmonės. Bet nė vienas sergantis žmogus nėra gražus - tokia tat tiesa. Jis nemoka šypsotis ir jo akys apsiblaususios. O tai grožiui kenkia labiau nei penkiais centimetrais didesnė šlaunies apimtis. Ir nebeleisk aplinkai tavim manipuliuot - tavo kūnas yra priemonė judėti, priemonė eiti, priemonė tai, kas yra viduj, skleist pasauliui. Ir tik nereikia pasakų, kad, ak, taigi aš šitaip save ir parodau - aš tokia galvoje, tokia, žinote, tobulumo vergė, noriu, kad aplinka tai matytų. Protingas tobulumas siekia gerai funkcionuojančio kūno, kūno, kuriame patogu. Man liesiausiam savo kūno variante patogu nebuvo - sveikata ryškiai šlubavo, net sėdėt ant kieto paviršiaus negalėdavau, kaulai durdavo, nors žiūrėdama į veidrodį mačiau storą karvę, kuriai iki tobulumo kaip iki marso ir atgal. Ir man kažkaip atrodo, kad tavo vyras mieliau tave turėtų laimingą su plius dešimt kilų nei save kankinančią ir dūžtančią viduj, bet neva-tai-tobulą.
cia tik pasakoj taip buna, kad myletu ir storesne..
Jo visos ex buvo labai dailios. Ir liesos. ZInau, kad jis nemegsta storesniu, net susiraukia. O as esu pavydi. Su savo tom ex ir dabar pabendrauja, norisi jam tu graziu zaislu, o kas jei as pasikeisiu ? Skamba ironiskai, bet kiek jis pats jauciasi saugus ir patenkintas, kai mano akys gana daznai apsiblaususios ir jis klausia ko as liudna, sakau tada kad gi as tokia visada, toks jau tas mano temperamentas.. buti liudna, jau nera ka slepti, nes ir taip esu kiaurai matoma jam. Ir paciai nesmagu del savo liudesio ir to kvailo vidinio apmirimo (galiu visa diena ziuret i viena taska), kai nera jegu niekam.
Bet as tikiu, kad jei mano sausos dienos ilgeja ir menesiai ilgeja, tai galu gale jie isviso isnyks. Nors jei gyvenciau viena, tai sia minute lekciau i parduotuve ir pirkciau.. kompensuociau ta bjauria busena, kimsciau ir matyciau tame prasme. Atleiskit uz tokias durnas kalbas. Reikia susiimti..
Cannelle, tau truksta koncentracijos knygoms. Smegenys uzimtos kuo kitu, arba jos pavargusios.
Stirniukai, imanoma viskas kai darai. Nesistebiu tavo pasiekimais, ateityje nuo to tik lengviau bus, nes tu stiprini pasitikejima savo jegomis. Ir gerai, kad isvykai is namu, o dar po siai dienai butum ju akyse kvaila ir nesugebanti nieko. As tokia pradedu jaustis, kai atsiveriu salia esanciam zmogui ir matau, kad jis ima abejoti mano sugebejimais, tada reikia atsitraukti ir irodyt ka galiu, tada jau tas zmogus sako: oooo, nu tu duodi, cia tu ? kaip tu taip sugebejai, juk buvai tokia kvaila, taip nepasitikejai savimi. Aciu dievui turiu tokiu duseliu salia, kurios mane labai ikvepia ir tiki manim. Sau jauciuosi kvaila. Gal tame ir yra pagrindine priezastis.
QUOTE(Sypsokites @ 2011 08 24, 14:41)
cia tik pasakoj taip buna, kad myletu ir storesne..
Jo visos ex buvo labai dailios. Ir liesos. ZInau, kad jis nemegsta storesniu, net susiraukia. O as esu pavydi. Su savo tom ex ir dabar pabendrauja, norisi jam tu graziu zaislu, o kas jei as pasikeisiu ? Skamba ironiskai, bet kiek jis pats jauciasi saugus ir patenkintas, kai mano akys gana daznai apsiblaususios ir jis klausia ko as liudna, sakau tada kad gi as tokia visada, toks jau tas mano temperamentas.. buti liudna, jau nera ka slepti, nes ir taip esu kiaurai matoma jam. Ir paciai nesmagu del savo liudesio ir to kvailo vidinio apmirimo (galiu visa diena ziuret i viena taska), kai nera jegu niekam.
Bet as tikiu, kad jei mano sausos dienos ilgeja ir menesiai ilgeja, tai galu gale jie isviso isnyks. Nors jei gyvenciau viena, tai sia minute lekciau i parduotuve ir pirkciau.. kompensuociau ta bjauria busena, kimsciau ir matyciau tame prasme. Atleiskit uz tokias durnas kalbas. Reikia susiimti..
Jo visos ex buvo labai dailios. Ir liesos. ZInau, kad jis nemegsta storesniu, net susiraukia. O as esu pavydi. Su savo tom ex ir dabar pabendrauja, norisi jam tu graziu zaislu, o kas jei as pasikeisiu ? Skamba ironiskai, bet kiek jis pats jauciasi saugus ir patenkintas, kai mano akys gana daznai apsiblaususios ir jis klausia ko as liudna, sakau tada kad gi as tokia visada, toks jau tas mano temperamentas.. buti liudna, jau nera ka slepti, nes ir taip esu kiaurai matoma jam. Ir paciai nesmagu del savo liudesio ir to kvailo vidinio apmirimo (galiu visa diena ziuret i viena taska), kai nera jegu niekam.
Bet as tikiu, kad jei mano sausos dienos ilgeja ir menesiai ilgeja, tai galu gale jie isviso isnyks. Nors jei gyvenciau viena, tai sia minute lekciau i parduotuve ir pirkciau.. kompensuociau ta bjauria busena, kimsciau ir matyciau tame prasme. Atleiskit uz tokias durnas kalbas. Reikia susiimti..
Mjo. Ne, ne pasakoj. Realiam normaliam gyvenime, kur moteris vyrui yra visų pirma moteris - mylima ir mylinti, o ne žaislas. Man baisu tave skaityt. Arba tu perdedi ir netiksliai supranti, ko vyras iš tavęs nori, arba bėk nuo jo kuo toliau į gyvenimą gražiai. Nes kai esi verčiama kažkieno būti lėlę... Už ką tu leidiesi taip kankinama?
