Bulimija & Anoreksija

Taip, stirniukai, būtent šitai ir turėjau omeny. Sykiais mano minčių srautai būna per greiti, kad spėčiau realizuot juos klaviatūra, atsiprašau, jei kartais ką nors suformuluoju ne iki galo aiškiai.


Aha, aha, arbata! Viskas, ką gali centras - sutvarkyt mitybą, bet galvas reikia tvarkytis pačioms. Taip, įrankius jie tam duoda, padeda, pakreipia, parodo, kur darai klaidas, bet jų už tave neištaiso. Viską reik daryt pačiai, griaut neteisingus mąstymo bei elgesio modelius, statyt iš naujo, klyst, vėl griaut, vėl statyt, kol galų gale pajusi, kad kvėpuojasi lengviau, kad valgymai, ak, jie tebuvo išraiška kažkokių nesusipratimų viduj, neteisingo savęs vertimo, baimių, dar velniai žino ko.


Ačiū už gerą žodį, Šypsokimės (aš užsispyrusiai vadinsiu tave šitaip, nėr čia ko visko į aplinkinius, miela, nukreipinėt). Palaikymas ir įkvėpimai, o taip, jie reiškia daug, labai. Jei mano gyvenime laiku ir vietoj nebūtų atsiradęs įkvėpimas, kažin... Aj, velniop tą negatyvą. Ir valgymas pagal planelį - menka auka, pati menkiausia. Dar turėjau sustabdyt mokslus ir visa griuvus-sugriuvus grįžt iš komandiruotės dviem mėnesiais per anksti. O man, panelei, kuriai visada viskas pavyksta, kuri neklysta, kuria galima didžiuotis - ojėzau, kokia dydžio auka šitai buvo. Jaučiaus nelyg gyvenimą susigriovus. Ir žinot ką? Šita griūtis - geriausia, kas man nutiko.

Tai gal galit kokia psichologe rekomenduot? Galima i az.
O siaip tai jo, man sita "liga" atrodo isikalbeta ir mano poziuris gan kategoriskas, smerkit mane kiek norit. Suprantu kai zmogui vezys, hormonu sutrikimai, diabetas ar pan - dauguma tokiu ligu paveldimos, arba tiesiog uzklumpa netiketai ir visai nepriklauso nuo gyvenimo budo ar psichologines busenos. O tokios "ligos" kaip anoreksija, alkoholizmas, narkotikai ir panasus silpno charakterio ir psichikos ar kompleksu padariniai, mano poziuriu yra nepateisinamos, gal todel visuomene taip ir reaguoja. Jei netureciau ant akiu realaus pavyzdzio, isvis netikeciau, kad imanoma susirgti del maisto. Bet ir toliau laikausi tos nuomones - tai yra islepintu paneliu liga, kurios keistai susidelioja vertybes ir prioritetus bei yra pilnos nepaitikejimo savim ir kazkokiu kompleksu. Tuo metu, kai esat jaunos, isimylejusios, turetmet buti laimingos ir maziausiai galvot apie svori. Juk meile suteikia sparnus, pasitikejimo savim, juk jei tave myli zmogus kuris yra tau svarbiausias, tai nusispjaut tada i visas visuomenes normas, manekeniu matmenu standartus ir pan. O jei meile yra reikalavimas atrodyt nepriekaistingai - t.y. "leliskai", tai cia ne meile, o savininkiskumas. Ir ka tada mielosios darysit, kai atsiras rauksleles? Operuosites? Juk viso kuno odos nepersodinsi. Ir gamtos neapgausi. Ir vardan ko visos tos aukos? Del vyro, kuriam svarbiausia yra fizinis grozis? Tai visada bus grazesniu, jaunesniu, stangresniu, zydresnem akim, ilgesnem blakstienom, didesne krutine ir pan. Taip galima ir iki grabo kaip Lolo ferari dasivaryt. Jau nekalbant apie tai, kiek grazuoliu, turinciu sekme, turtus, pripazintu manekeniu ar aktoriu mirsta nuo alkoholio ir narkotiku... Ar is laimes? Ar vyo pinigai ta laime suteikia? Nu cia kiekvienas masto pagal savo supratimo ir vertybiu lygi...
Bet va kaip ikalbet zmogu, kad tas nevalgymas jau perzenge sveiko gyvenimo budo ribas ir tapo problema, jei zmogus isitikines kad ner jam jokios anoreksijos, kad jis tik teisingai maitinasi?...

Žėk. Buvo taip. Niekada nebuvau kūdas vaikas, niekad. Ale man buvo dzin, gyvenau sau pankuojanti ir patenkinta, kol namo negrįždavau. O ten - alkoholikas tėvas, kuris kiekvieną mielą dieną mane šiukšle vadindavo, žemindavo ir niekindavo. Man buvo penkiolika ar šešiolika, aš negalėjau į tai nereaguot, kad ir kaip stengiausi, negalėjo man tat įtakos nepadaryt. Bet aš gi stipri, aš tobula mergaitė. Ir kai toji tobula mergaitė šitaip diena iš dienos žeminama ir kankinama pradėjo jaustis nieko verta (lašas po lašo ir akmenį...), ji baisiai užsimanė tą vertę susigrąžint. Sau. Bet galvoj jau bardakas, mergaitė jau įtikinta, kad yra niekas. Vadinasi, pokyčiai turi būt akivaizdūs, kad visi aikčiotų, kad visi matytų - šitaip labai mergaitė norėjo įrodyt, kad yra ne nulis, kad ji sugeba šį tą pasiekt, šį tą, kuo niekas nesuabejotų, kad sugriautų tai, ką diena iš dienos girdėdavo iš to, kas turėtų palaikyt. O skriausdavo. Ir skriausdavo labai.

Mergaitė numeta kem penkis kilus. Ar ji jaučiasi ko nors verta? Ne, nes dar netobula, o jei netobula, tai ji toks pats nulis - tokios tat mąstymo klaidos. Ir visi išties aikčioja, ir sustot liepia, o aš nebegaliu - ne todėl, kad įsikalbėjau. Todėl, kad dar pakankamai jaunai įkalbėjo. Kol viskas pasisuko taip, kaip pasisuko ir aš tiesiog nebemokėjau gyvent kitaip, nors ir labai norėdavau. Žiauriai, kiekviena ląstele, bet viena nepajėgiau, o pagalbos ilgai kreiptis nedrįsau vien todėl, kad, ak, ligą aš įsikalbėjau.


Die, jei čia būtų just fakin valgymas ar sumautas grožio vaikymasis, viskas būtų paprasta.

Aš tai irgi kaip ir linkstu prie tos nuomonės, kurią išreiškė šeima, na iš dalies.
Ta prasme, kad gana dažnai merginos įsikabina visomis jėgomis tos savo ligos, prisiskaito baisių istorijų, kaip neįmanoma pasveikti be VSC arba kad išvis neįmanoma pasveikt niekada iki galo, kad čia vos ne įgimtas sutrikimas ir dar nežinia ko... Ir tai savotiškai ramina, nes galima jaustis silpnomis, gailėtis savęs, tikėtis, kad kažkas tau parodys švelnumą ir dėmesį, suteiks pagalbą -- iš tikrųjų tai yra tie patys norai, kurie iš pat pradžių mus skatino fiziškai save sekinti, pvz. badavimu.
Bet man atrodo, kai kuriom "sergančiom" viskas gali išsispręsti daug paprasčiau -- iš tikrųjų suėmus save į rankas, susiradus veiklą, kuri žiauriai domina, ar žmogų, su kuriuo gali leisti daug laiko, ar apskritai suradus belenkokią prasmę gyvenime, kuria pats žmogus tiki. Tokie dalykai padėtų dar ir prieš prasidedant problemoms su valgymu -- tik žmogus turi būt labai protingas, kad kritinėse situacijose (pvz. engiamas šeimoj) pasirinktų tokį kelią (aišku, pradėt dietintis paprasčiau...) Juk pvz. yra istorijų, kad merginos nustojo vemti sužinojusios, kad pastojo, nes joms vaisius tada tapo svarbiausiu pasaulyje. Arba aš pati pvz. pastebiu, kad jeigu turiu žiauriai daug veiklos, tos įkyrios mintys tiesiog dingsta! Įsivaizduokit, nutinka kas nors baisaus -- sudega jūsų namas su visais daiktais, neturit artimųjų, reikia eit dirbt bet ką kad tik turėtum kur gyvent ir ką valgyt -- ar ir tada galvotumėt kiek sveriat ir kiek cm per klubus? Abejoju... Mes tiesiog neturim, kokios galingesnės mintys užpildytų mūsų galvas...
O kai kasdien rutina tai aišku, kad sunku nugalėti tuos įpročius. Manau, kad visus tuos badavimus/persivalgymus ir net mintis apie vs didele dalimi galima pavadinti įpročiais -- juk mes su tuo gyvenam.. na kiek... metus?du?kartais ir dar ilgiau...tai jau ohoho koks stirpus įprotis susiformavęs... Juk ir iš rūkoriaus atėmus cigaretes jis nervuosis, bus piktas ir kaip nesavas -- nes tai priklausomybė, įprotis, nors rūkymo ir nevadiname psichine liga.
Daug čia padrikų minčių prirašiau, esmė tai manau nuo vs kenčiančioms reiktų kuo mažiau gailėt savęs, kaip tik, stengtis įtikint save, kad yra stiprios, kad GALI gyventi normaliai, ir veikti viską, ką tik nori, o ne tai kad nusiteikti, kad artimiausius porą metų turės sėdėt vasaros 5...

Vasaros stovykla, išsiaiškinus dėl ko prasidėjo problemos, labai svarbu dar ir paleisti visas nuoskaudas, atleisti tam tėvui, tiesiog nebesinešioti daugiau to širdy... Na, turbūt pati žinai.
Ir dar (mano kuklia nuomone) iš to ką parašei, manau reiktų pasiknaisiot ir ankstesnėj praeity, nes jau ir "pankavimas" yra dėmesio siekimo išraiška. Pankavimas į svorio metimą perėjo...

dar kai ką prisiminiau. kelios merginos yra sakiusios, kad tikisi išvažiuoti kitur ar studijuot ar dar kam.. ir tikisi, kad pasikeis, kad pabėgs nuo vs. pabūsiu tokia negatyvi ir pasakysiu, kad menkai kas pasikeis. žinoma, pokyčiai iš pradžių galbūt užgoš bėdas daugiau mažiau, bet iš esmės neišspręstos problemos visuomet grįš tarkim tada, kai nauja aplinka taps rutina ar pan.
kiek pati esu bėgusi, tiek viskas mane pasivydavo.

Vasaros_stovykla, bandau prisiminti kodel pavadinau save 'sypsokites', is tiesu labiau tinka 'sypsokimes' , aciu uz pastebejima. Uzjauciu tave del tavo isgyvenimu paauglysteje, tokiu zmoniu kaip tavo tevas neimanoma pateisinti, jam paciam reikejo labai dideles pagalbos, neveltui sakoma, kad kai seimoje yra alkoholikas, tai serga visa seima.
As kelis kartus perskaiciau zodzius 'kem penki' kilai. Ar tu tiek numetei ???

Arbataa, pritariu, uzsienis nieko nekeicia. Bet ir nepablogina. Priesingai, kitos sritys gali labai suzydeti, suklesteti.. nes del ju stengiesi. O jei stengsies del valgymo ir vidiniu bedu, tai suklestes ir virtuviniai reikalai..
(as dabar turiu salia didziuli vynuogiu maisa (2 kg), galiu ji suciaumoti (ir tapti ), bet tvarkingai ji palieku, na pasirodo ne taip ir sunku sustoti (kai nori, kai is tikruju to nori, tada atsiranda daug jegu sustoti).
Myliu save .

Krissst, veikla yra musu drauge, gydytoja ir kelias i iseiti, i pasveikima. Senas mintis keicia naujos ir pamazu i gyvenima ateina nauja patirtis. Tik kad ta veikla butu idomi, va cia tai barjeras, bet kas iesko tas visada randa, o pats ieskojimas irgi veikla.

Seima, ta mergaite dar tik eina prie suvokimo, kad ji serga. Ji to dar nesuvokia ir labai apgaudineja ne tik jus, bet ir pacia save. Liga turi savo stadijas. Kai ji suvoks kad ne viskas normalu, ka daro tuomet ji ieskos pagalbos. dabar ji jusu NEGIRDI.

pritariu tau arbataa,as ir begau,begau viena karta nepavyko,tada begau antra-galvojau kad jau pavyko bet klydau ir vel pagavau save mastant apie begima,tik si karta jau nebegsiu nes zinau kad niekur as nepabegsiu o taip noretusi pabegt ir tapt nauju zmogumi

Bėgti nereikia, bet galima aplinkos pakeitimą susieti su nauja pradžia, galimybe kažką savy pakeisti. Su požiūriu "vis tiek viskas bus taip pat" pasikeisti, išgyti neįmanoma.

kai keisdavau aplinka,t.y. begau visada tik su optimistiskom mintim,pirma karta pakeitus aplinka laikiaus gerai apie menesi,antra karta dar geriau apie 3 metus ir galvojau kad jau as sveika,deja atkritis atejo kaip is giedro dangaus ir tada pagavau save mastant kad vel reik keist aplinka kad vel pasijusciau tuo naujum zmogum bet taip visa laika neprikeitinesi saliu,miestu.galbut gal kam ir pasiseke bet man tas neveike

O tau B ar A, ar kas? Man kažkaip labai sunku įsivaizduot, kaip taip net tris metus normaliai gyveni, o paskui op ir vėl grįžti prie senų įpročių... Juk vistiek per tuos tris metus turėtų susiformuot tvarkingo maitinimosi įpročiai, mintys atitolti nuo tų valgymo/nevalgymo reikalų, svoris turėtų stabilizuotis ir t.t. Tai negi tas atkrytis taip ima ir nubraukia tuos metus..?
Turėtum pagalvot, kad jeigu jau gyvenai tris metus gražiai, tai vadinasi tai įmanoma. Būtent TU tai padarei, vadinasi gali ir vėl -- keturis, dešimt metų, visą gyvenimą!
Nebūtinai reikia viską aplinkui pakeisti... Naują pradžią gali simbolizuoti smulkmena, svarbiausia tikėjimas. Pvz. padovanok sau gražią apyrankę, visada ją nešiok, kaip simbolį, kad nuo šiol gyveni be ligos. Ir ji tau visada primins teisingą kelią, kai lys įkyrios mintys.

Begt nereikia, o sustot ir ziuret tiesiai ligai i akis. but labai placiai atsimerkus.

krissst, mieloji, jeigu viskas taip paprasta - kodėl mes sergam? Aš viską, ką tu parašei, suvokiau puikiai dar anuomet - veikla, nauji žmonės, užsimiršk. NEVEIKIA. Kol galvoj bardakas, tu pernelyg greitai imi save stabdyt, tavo baimės būna stipresnės. Ir visa tai vyksta tokiam pusiau nesąmoningam lygmeny, tarkim, aš suvokiau, kad bendravimas man yra vaistas (kaip ir mums visoms), ieškojau žmonių, jų rasdavau, iš pradžių gražiai bendraudavau ir būdavo įdomu, paskui many įsijungdavo „tu nesi jiems įdomi“ ir smegenys uždėdavau bloką. Sėdėdavau su tais naujais žmonėmis ir dar užvakar buvusi tokia šneki nebeištardavau nė žodžio, nė nesumurmėdavau. Ir dėl to jausdavaus tik dar labiau nevykus, mano vaistai tik dar labiau susargdindavo.

Ir ligos antrinės naudos man niekada nebuvo didelės. Tiksliau tariant, po to, kai svoris grįžo į normą ir nebeatrodžiau per liekna, niekas nė neįtarė mane turint problemų. „Pavalgiau mieste“, „Gi žinai, kad vėlai pavalgius kitądien man skrandį skauda“ (yeah, right, mano skrandis it iš plieno, neskaudėdavo net labai kankinamas), „Ne, šito aš nemėgstu“ - tiek ir tereikia gyvenant barake, pernelyg patogiai paskaitų laikas nesutapdavo, meluot sekdavosi stulbinamai gerai. Ir būdavo, grįžta mano mergiotės po paskaitų, o aš sėdžiu ir verkiu, šitaip negera, bet nesugebu liautis, ir klausia, kas negerai, ko tu dabar, ir aš nesugebu nė žodžio išlement. Kada nors pravirkdei ką nors brangaus vien savo nesugebėjimu pasakyt, kas yra? Šito antrine nauda niekaip nepavadinsi, nes skauda dvigubai - dėl to, kad esi niekam tikus, ir dėl to, kad dėl šito kankini kitus.

Aš labai norėjau, kad tai liautųsi, dėjau velniškai daug pastangų, bet pati nepasveikau. Aš per buvau per kvaila pasveikt? Turėjau per mažai valios pasveikt? (kodėl netrūkdavo valios badaut savaitėmis) Ką dariau negerai? Gi viską dariau lygiai taip, kaip siūlei.

Ir, c'mon. Pankai, gotai ir kiti subkultūrų atstovai dažniausiai teturi vieną problemą. Paauglystė vadinasi. Ir nereik šiknoj razinų ieškot.

Šypsokimės, dėkui. Ir man baisu dėl to, kaip toks tėvas paveikė mano jaunėlius. Aš maža jį dar sykiais blaivų matydavau, mes žaisdavom ir, mama sakė, kad vienu metu išvis buvau tėvo dukrelė, nors pati to nepamenu, nelyg smegenys blokuotų šitai kaip klaidą. O brolis blaivaus tėvo ir gražių namų, ko gero, nė nematė. Ir o fak.

Jap, 45. Tiesa, dabar gera dešimtis grįžo. O bet tačiau.



Kas dėl bėgimo užsienin, aplinkos keitimo ir visa kita. Bėgau ir aš, ir bėgau tikrai nusiteikus gyvent gražiai. Veikė kokias dvi savaites, po to sugrįžo dviguba jėga. O aš sėdėjau viena be teisės grįžt, nes esu tobula mergaitė, nes tobulos mergaitės išsilaiko sesijas, pasimėgauja visais užsienio teikiamais malonumais, pasisemia patirties ir įspūdžių, kuriais gali dalintis dar pusmetį, keliauja ir visa kita. Ir toji tobula mergaitė nuolat kartojo, kad viskas gerai, ir stengdavos, kad taip būtų, nepasiduodavo, lipdavo per save, bandydavo vėl ir vėl, o grįžusi verkdavo kruvinom ašarom, it namus sudeginus, o viadukas ir mintys - prieš eismą ar pagal - viliodavo vis labiau. Bet toliau vaidinau tobulą mergaitę, neleidau niekam manęs gailėtis, meluodavau ir visa kita. Kol nebeatlaikiau. Nes nuo savęs nepabėgsi. O Razauskas kažkurioj dainoj dainavo, kad ir pas draugus neišeisi. Todėl visom keturiom pritariu minčiai sustot ir atsimerkt.