Bulimija & Anoreksija

as esu nuo jo finansiskai priklausoma. perka ir kojines, ir tampax.
nemoku kalbos ir i darba eit negaliu.
i Lt grizt neturiu kaip. As ten jau 5 metus negyvenu. Pries tai gyvenau Amerikoje.
stengiuosi mokytis kalba, mintyse jau susitaikiau su tuo, kad jei priaugsiu svorio tai busiu palikta. Jis mirsta del tu lelyciu, pilnas kompas nuotrauku ir eidamas gatve matau kur ziuri. Man labai skaudu del to, kad i jas ziuri . Ir sake facebook'e savo ex net neketina istrinti, tai 'jo praeitis, jo gyvenimas' (atsisake kategoriskai, net supyko kai pasakiau kad issitrinam savo visus buvusius).

Mano vyras myli, rupinasi manimi. Bet del isvaizdos tai jis reiklus. Turi buti susitvarkiusi, rubai, batai, plaukai, kunas turi buti formoje, jo padetis to reikalauja. Svajoju pradet dirbt, tada po truputi iseisiu i lankas ir nebusiu mazas nykstukas salia jo.

Sypsokites, aišku, labai linkiu pradėt dirbti, tapti kuo labiau nepriklausoma nuo vyro. Kai žinos, kad turi pasirinkimą ir nepražūsi, jei tave paliks, tai gal ir jis pats pradės į tave kitaip žiūrėti, vertinti tave. Juk išvaizda vis dėlto laikina -- net jei ir nepriaugsi svorio, vis tiek kažkada raukšlytės atsiras, kas tada?

Nors šiaip atvirai pasakysiu -- užknisa mane žiauriai tos visos "teisingos" klišės, neva "mylėkit save kokios esat, tada ir kiti mylės, tegu vyras myli ne išvaizdą, o vidų, bla bla bla..." Aš nenoriu tokio gyvenimo -- nenoriu ištekėt už "gero ir mielo" vyro su pilvuku, išstorėt pagimdžius vaikų, kad man sakytų "o, mano meškute mylimoji"... Eina sau, vemt verčia pagalvojus. Jau geriau tada nesigydyt, ir plona būt.
Taip, pabadavus kurį laiką jaučiuosi be energijos, ir reikia prisiverst kažką daryt ir pan. Bet faktas, kad kai sveriu tiek, kad kmi ant apatinės ribos, sulaukiu daug daug komplimentų ir dėmesio iš vaikinų. Ir būtent iš gražių, savim pasitikinčių ir daug pasiekusių vaikinų, o ne tokių, kurie patys kompleksuoja ir nekelia jokių reikalavimų merginai dėl išvaizdos, nes patys greičiausiai bijo likti be žmonos (nes reikia kas kojines skalbtų).
Tokia yra visuomenė, kurioje gyvename. Bet aš asmeniškai visiškai nekaltinu ir nepykstu ant tų standartų dėl savo valgymo sutrikimų. Visi juk gyvename taip pat, visus įtakoja tie įvaizdžiai, bet vieni suserga, kiti ne, taip kad išvada -- vistiek problema mumyse o ne visuomenėj. Kam verkt dėl to, ko negalim pakeist -- kad mados pasaulyje -- skeletai, įžymybės -- skeletai ir jų vyrai -- žaviausi vaikinai... Reikia gyventi šito pasaulio taisyklėmis, kad ir kokios jos būtų -- nes išlieka stipriausi...

Niekas nekalba apie kraštutinumus ir organizmui nebesveiką svorį. Tiesiog apie normalią moterišką figūrą su krūtine ir užpakaliu ar apvalesnėm šlaunim. Niekas tokių meškutėmis nevadina, nors tu ką.

Ir man liūdna, kad tu dar taip labai sergi (viską pasako vienas sakinys: "Jau geriau tada nesigydyt, ir plona būt"), kad viską matai tik juoda arba balta. Pati sakei - pasensi, taviškis irgi pasens. O kas tada? Gi rinkaisi ne tą, kuris geras ir mielas, o tą, kurio pilvo presas gražesnis. Ir išvis, kokiom akim į pasaulį žiūrėsi, tokiom ir jis tave matys - iškelsi išvaizdą į pirmą vietą, ir būsi vertinama tik pagal ją.


Man, matyt, liga visiškai sugriovė gyvenimą ar ką, bet prioritetai persiskirstė - noriu gyvent gražiai, o ne būt graži (pagal iškreiptus savo standartus). Siekti ir pasiekti, padaryt karjerą, pakeliaut, iškrėst kvailystę, surengt draugams kokį blynų balių, pasavanoriaut ir kitaip mėgautis gyvenimu, vertinti save kaip asmenybę, ne kaip kūną, kuriuo gali naudotis gražūs vyrai, nes ėėė-mano-liemuo-nė-šiam-centimetrų-nesieka. Dėjau. Aš esu daugiau. O liemuo tegul būna toks, kokiu jam patogu būt (darsyk pabrėšiu, kad nekalbu apie svorio perviršį). Nenoriu, kad visas mano gyvenimas tilptų į sakinį "buvo graži". Lygiai tokio pat žmogaus noriu šalia. C'est ca.

Sveikit, žodž.

Tarp "badavimo" ir "išstrodėjusios meškutės" yra dar labai didelė zona, vadinama normaliu, sveiku svoriu, kurį galima labai normaliai išlaikyti normaliai valgant, protingai pasportuojant (nepersistengiant, bet ir nesėdint visą dieną ant sofutės). Va tarp tokios normalios, linksmos, sveika oda ir plaukais ir dantis moters ir nusibadavusios, bet į xs dydį įlendančios yra labai didelis skirtumas. Ir iš mano patrities, tokios nusibadavusios patinka tiems, kurie patys turi kažkokių kompleksų.

Dėl vyrų vėlgi, argi negali būti geras ir mielas ir be pilvuko? Tegul be skalbimo lentos ant pilvo, bet vis tiek puikiai atrodantis?
Panašu, kad jūs matot vien juoda ir balta, tuo tarpu pasaulis pilnas spalvų ir tikrai nėra taip, kad reikia visada rinktis tarp dviejų blogybių....

Jeigu šitam forume būtų kopkė 'patinka', tai, žinok, paspausčiau ją penkissyk.

Yra juk darbų, kur nereik mokėt kalbos.Gal geriau koks š darbas ir nepriklausomybė? Nes man atrodo, kankynė gyvent su tokiu psichologiniu teroru. Bet, aišku, visą situaciją žinot tik jūs...

Ne nu aš taip gal per daug kategoriškai viską parašiau...
Žodžiu. Aš stengiuosi kuo labiau pagerinti savo savijautą. Taškas. Daug visko išbandžiau ir priėjau išvadą, kad būtent -- reikia atsisakyti juoda-balta. Serganti-pasveikus. Man susidaro toks įspūdis, ypač iš tų merginų, kurios turėjusios reikalų su VSC, kad jeigu nori būt laiminga, tada turi valgyt blynus, dviejų patiekalų pietus, desertus kiekvieną dieną ir dar plius vos ne nesportuot... Jo. Aš pakankamai daug bendrauju, matau kaip žmonės valgo, ir kt. Pilna sveikų merginų, kurios kasdien kalorijas paskaičiuoja, darosi iškrovas IR keliauja, mokosi, tūsinasi ir t.t. Ir vaikinų pažįstu, kurie parinasi, jeigu praleidžia treniruotes kelias iš eilės... Ir jie yra normalūs laimingi žmonės.
Man atrodo kad mano asmeniškai problema yra kad aš per daug tuos dalykus sureikšminu -- nervuojuosi per daug dėl kcal ir sporto, tai per daug vietos užima mano gyvenime (gal iš dalies ir dėl perfekcionizmo). Jeigu galėčiau tiesiog skirti tam MAŽIAU dėmesio, būčiau laiminga (nežinau, ar sveika pažiūrėjus pro VSC mikroskopą, bet laiminga, man tik to tereikia). Ir aš link to judu, matau savo progresą ir jau daugiau mažiau esu laiminga. Beto ir "sveikiem" žmonėm būna juodų dienų, depresinių periodų ir pan. Tai tiek tenorėjau pasakyt. Kiekvienam savas kelias. Kaip kas moka, taip ir gyvena

Jeigu nori būt laiminga, turi būt laisva. Laisva valgyti blynus ar dviejų patiekalų pietus. To VSC ir bando išmokyt. Atsikratyt maisto baimių - tai neatsiejama gydymo dalis. Ir, aha, aš irgi baisiai norėjau pasveikt su savo taisyklėm, deja, neveikia. Nes nežinau, kas yra alkis, jo tiesiog nebejaučiu fiziškai. Nežinau, kas yra sotumas. Ir jeigu tam sureguliuoti kurį laiką reiks valgyti pagal planelį, mechaniškai - ok.

Matai, esminis skirtumas tarp tavęs ir normalių žmonių ir yra tas, kad jie - normalūs, jie neturi problemų su valgymais, jie kartais uždraudžia sau šį tą, nes vakar leido kažką kitą. Jie radę viduriuką, mes - ne.

Ir tas valgymas pagal planelį, ak, nėra jis toks baisus, jis grąžina kvėpavimą, nes tu pasiryžai, tau neskauda galvos, kad pietum suvalgei tiek ir tiek kalorijų, o vakarienei liko va tiek. Tu žinai, kad turi valgyt. Maždaug tuo metu, maždaug tai, maždaug tokį kiekį. Atėjo laikas, atsisėdai, pavalgei, pamiršai. Nebesijauti nuolat alkana, mintys apie maistą tolydžio mažėja, o svoris, ak, neauga. Ir tada susiduri su savim tikra - va, čia ir yra esminis sunkumas.

Aš irgi labai bijojau planelio, nes man atrodė, kad mane nori nušert. Tikrai. Ir per didelius sunku, per didelius nenoriu - valgiau. O dabar... Dabar aš tikrai laisva. Susivokus, kokiam kalėjime sėdėjau, nes nemokėjau kitaip, neleidau sau kitaip. Ir paragavusi gyvenimo kitaip, nebenoriu jo paleist. Ir minčių nusukinėt vakarienes kyla vis rečiau. Išvis, minčių apie tai, ką turėčiau valgyt. Ar ko neturėčiau. Ir kol tu nepaleisi tos kontrolės, tol laisva nebūsi. Bet tavo baimės stipresnės, tu nemoki gyvent be tos iki kaulų smegenų tavy įsišaknijusios kontrolės, nes jei griežtai nekontroliuosi savo mitybos, tai storėsi, o jei storėsi, tai jausies dar labiau niekam tikus. Šitas klaidingas įsitikinimas turi griūt. Tada pasveiksi.

To ir linkiu - laisvės.

Ai nežinau, kažkaip biški tu apie batus, aš apie ratus čia... Jaučiuosi nesuprasta, ką norėjau pasakyti
Aš tą ir turiu omeny -- viskas reliatyvu, tame tarpe reliatyvu ir tai, kaip mes suprantame tą LAISVĘ.
Pvz. tu manai, kad laisvė yra neskaičiuoti kcal, apskritai jų net neprisiminti.
Aš manau, kad kcal skaičiavimas ar liūdėjimas (proto ribose) dėl kg priaugimo, pasidarymas iškrovos ir pan. nebūtinai reiškia, kad žmogus yra nelaisvas!!
Jeigu nueičiau į VSC ir pasakyčiau, kad nusprendžiau šiandien suvartoti 800kcal, nes ryte pamačiau, kad priaugau kg, tai man pasakytų, kad aš turiu problemų, ane? Bet patikėk, tada vs galima būtų diagnozuoti koki 90 proc. merginų...
Ai gal neverta labai ginčytis, gal man vis dėlto kokia lengvesnė forma ligos ar kaip, nes tą sotumą/alkį tai aš jaučiu be problemų... Laisva irgi jaučiuosi, todėl kad tie valgymai/nevalgymai man netrukdo -- anksčiau būdavo taip, kad kompleksuodavau, vengdavau eit kažkur su draugais, nes ten bus maisto. O dabar to nebeliiko -- tiesiog man vienodai, nenoriu -- nevalgau, nors ir siūlo, bet tai man visai netrukdo gerai praleisti laiką. Dar džiaugiuosi, kad jau labai ilgai neturėjau objektyvių persivalgymų. Tik subjektyvūs būna kartais, nervuoja jie mane.
Ko man trūksta iki pilnos laimės? Noriu nustoti užkandžiauti, kai nejaučiu alkio -- pvz. dėl tam tikrų emocijų arba nuobodulio. Nežinau, ar aš čia šiandien optimistiškai nusiteikus, ar ką, bet nu tikrai pasiekiamas tikslas sakyčiau
Linkiu visoms sėkmės siekiant savųjų tikslų!

Jūs abi savotiškai teisios. Manau, ką turi omeny vasaros_stovykla, yra tai, kad asmenims turintiems VS tam tikras pabadavimas ar susirūpinimas dėl priaugto kg nekenkia, nes tai trumpa, laikina, nesukelia atkryčio ir nesussargdina. Tuo tarpu su VS, kaip su alkoholizmu, atrodo kas čia tokio išgert vyno taurę, bet gali labai greitai atkristi į savo senąjį aš. Organizmas taip lengvai nepamiršta...

Tuo tarpu ką nori pasakyti krissst, kad VSC labai stengiasi visus sudėt į tą pačią dėžutę, kad va tavo sutrikimas toks ir toks, ir kad pagytum, turi daryti taip ir taip. O tai nebūtinai visiems veikia vienodai ir kai kuriems tie planeliai padeda, kitus dar labiau susargdina.

Ar teisingai jus abi supratau?

kad VSC iš esmės pats save turi stebėti/pastebėti ir ieškoti sprendimo būdų, keistis. gydytojai ir kiti ten esantys žmonės gal pataria, padeda pastebėti dėsningumus ir ką maždaug darant reikėtų sveikti. niekas už patį žmogų jo problemų nesprendžia. šiaip ar taip nėra universalaus vieno atsakymo visiems. nu ir kas kad valgymo sutrikimas, bet kiekveinai tikriausiai dėl kitų priežasčių. centre jie moko, kad reikia sugebėti džiaugtis gyvenimu dabar ir vietoje.
o rimtai spręsti problemas yra daug sunkiau nei prisiėsti ir verkti, kad kokia aš vargšė ir oi maisto per daug turėjau.

Jo, galima eit viesbucius tvarkyt, bet jau esu juos tvarkiusi Amerikoje. Baigesi nekaip, tik problemu iskilo del sunkiu King size kaldru tasymo ir lovu stumdymo (isbarskinau vidines siules nes pries tai buvau operuota). Todel sedziu ir tyliu, ir kalba mokausi, bandysiu skintis kelius link receptionistes viesbutyje, nors stalciuje dulka universiteto diplomai. Lieku optimiste, privalau tokia buti.

Isiliejus i diskusija tarp sveikumo ir nesveikumo, tai mes visi esam siek tiek nukrype nuo savo keliu, tik vieni daugiau, kiti maziau. Kad tapti laimingu gyvenime, tai cia ilga kelia reikia nueiti. Zinau zmoniu, kurie valgo itin mazai, bet jie spinduliuoja ramybe ir yra sveiki, jiems uztenka tiek, kiek mums nuo to pacio kiekio vaziuoja stogas ir slenka plaukai.
Krissst, jei tau netrukdo valgymas labai stipriai ir tu palaikai geram lygyje ir kitas gyvenimo sritis, tai nera saves ko gasdint. Man tu esi sveiko proto ir elgesio mergina, tik kiek turinti nerimo del figuros saugojimo, nes norisi ir tu blynu kada nevarzomai suvalgyti.
Vasaros_stovykla, sveikstancios bulimikes visiskai keicia savo elgesi, isitikinimus, poziuri. Jos gimsta is naujo. Jos tampa naujomis asmenybemis, bet aisku vis dar tenka sugrizti prie darbo su vidiniais demonais. Tavo istorija jau esu girdejusi, su panasia nuotaika ir galiu patikinti, kad tos kurios taip sake ir rase, siandien yra susigrazinusios SAVE. Tu geram kelyje.... visada norint kazka gauti, reikia AUKOTI. Tavo auka buvo mitybos planelis. Tu mane labai ikvepi .