QUOTE(Dominyyka @ 2011 05 04, 10:22)
Sveikos visos
Naktis visai be miego. Jauciuosi tuscia ir kaip egk rase, pasikeitusi ir nezinau net kuo.
Nakti gavau laiska is daktaro, su uzuojauta. Siulo histero, nes daugiau nemato ko prikibt ir ka keist. Sutiksiu ir kuo greiciau, nes skausmo nepakelsiu.
Beje, vakar isgirdau minti, kad kraujuka reikejo ziuret kokia 7 diena ar aplamai buvo koks skaicius kibimo, tada gali vaistus keist, dajungt ir pan.
Taigi as jauciuosi taip-noras susitikt su daktaru ir ziuret, gal neverta bandyt, o gal.....
Saulele, vel barsimes

Kokios mintys apie pasidavima ? Tu pagalvok apie tai, kad tu turi viska, ko reikia norint susilaukti vaiku: gimda, funkcionuojancias kiausides, embrionu turejot tiek, kad net liko saldymui (ne kiekviena tuo gali pasigirti), jums tereikia atrasti priezasti kodel nepavyksta.O pasidavus sios priezasties nezinosit niekada.Niekada nebuna lengva ir paprasta kelti galvele aukstyn, per sunki ji buna nuo visko: asaru, bemiegiu naktu, patirto skausmo.Kiekvienai jis mums savaip tragiskas,bet tam, kad pagaliau kazkas pavyktu, reikia ir poziurio tam tinkamo.Galima ir reikia saves gailetis, bet ne per ilgai

Mes visos cia su tavim, tave palaikom ir kiek imanoma padedam, nes daugelis zino, per ka tu dabar eini, ka isgyveni.Bet buk gerute, dek tas blogas mintis i sona.Dabar reikia nauju veiksmu, o ir pati sakei, kad nori kuo greiciau.Kai man uzeidavo begalinis saves gailestis ir budavau nepaguodziama, kai noredavosi vilku pakaukt kur nulekus, visada sau pasakydavau, kad apie tai pagalvosiu rytoj.O atejus rytojui kartodavau ta pati toliau, kol sviesesnes mintys pradedavo listi i galva.Zinau, kad neguodzia taves tas faktas, kad kitiems buna kazkas blogiau, bet mano mintis labai greit surikiavo vienas ivykis mano gyvenime.Ta diena, kai suzinojau, kad po IVF mano vaikiukas/ai nebesivyste, blioviau kaip galejau, burbejau ant to dievo ir ant ko tik nori, kad kodel man dave, bet paskui ateme, kodel man SITAIP blogai, kad atrodo, nebegali buti blogiau.Sededama asaru baloj skambinau savo draugei ieskot paguodos, bet atsiliepe jos mama, pasake, kad mano zmogus, mano geriausia drauge nuo vaikystes, mirsta ir tikriausiai nebespesiu jos pamatyti.Ji sunkiai sirgo, bet tik tuo metu atejo mintis i galva, kad ta menesi mes stengemes abi: ji - isgyventi, butumet girdeje su kokia trykstancia energija ji pasakojo apie nauja gydymo buda. O as jai krykstaudavau kas kart grizus is apziuros apie savo IVF progresa.O gyvenimas sudeliojo taip, kad tas zmogus dabar jau nebegales nieko padaryti savo gyvenime, o as galiu.Ir darysiu kol galesiu. Ir tu gali

Prasau labai nepykti uz sita monologa.....

Tikrai, is anksto atsiprasau