Na, dėl lopšelių - kiekviena esam su savo nuomone ir su savo asmenine patirtim, todėl vienareikšmiškai niekad negali sakyt

Mano didysis į lopšį nėjo, o mžoji ten jautėsi kaip žuvis vandeny. Jau antrą dieną auklytė patarė palikt miegot, nes labai puikiai ji ten jautėsi. Nebuvo nei vienos ašaros per visus tuos metus, kasryt pati atsikeldavo ir dar mus žadindavo, kad jau laikas i darželį
O dėl puodo, pamperio ir čiulptuko: kai atėjom į lopšį, dar buvo su pamperiu, nors ant puodo jau darė. Ir čiulptukas buvo neatskiriamas kaip kūno dalis, o dar ir iš butelio prieš miegą gerdavo. Kai pasakiau auklėtojai, sako, taigi mes tam ir esam, kad išmokytumėm

Ir išmoko. Nešdavau butelį, čiulptuką, pamperius...Ir gal tik vieną kartą per tuos metus (na, gal ne pilnus metus, nes jau metų gale ir be pamperio budavo) atėjusi radau su laaaabai pilnu pamperiu. Bet tada dirbo "blogoji" auklėtoja
Ir dar iki šiol, kai sutinka darželio kieme auklytę ar auklėtojąiš lopšio, šaukia vardu, bėga, apsikabina

Tos irgi taip pat...
Уехала на встречу со СЧАСТЬЕМ.....А оно, это СЧАСТЬЕ, оказалось ещё больше, чем я думала...