QUOTE(liūtuke @ 2011 09 26, 17:17)
Širdis -namai. Ir kiekvieną kartą įsileisdamas žmogų tikiesi, kad įsileidi svečią. Bet ką daryti su tais, kurie nenusivalo kojų?
yra ilgas variantas sito posakio:
Dabar žinau-
širdis - namai, kuriuos visi aplanko.
Širdis- namai...
Ir įsileisdamas į vidų svečią,
jam duodi židinio ugnies,
tikėdamas, kad įsileidai draugą.
Bet ką daryt su tais,
kurie įeina nesibeldę,
ir purvo prineša į vidų?
Bet ką daryt su tais, kurie patogiai įsitaisę, į sielą nuorūką gesina,
kurių keiksmai ir neapykanta suskaldo sielą ir įsiveržę vėjai svetimi
išblaško šilumą ir ugnį užgesina...
Dabar vėlu sakyti:"Nereikėjo įsileist!",
nes dauguma įeina nesibeldę
Kaip įėjai ir tu...
Kada tu išėjai?
Gal vakar, gal šiandien?
O gal tavęs išviso nė nebuvo?
Gal buvo tik iliuzija, kad aš tave liečiau...
gal tik miražas buvo tavo akys, lūpos,rankos?
Ir aš liečiau miražą,
kaip tobuliausią žemės kūrinį,
suvokdamas, kad tu - ne kūrinys,
nes jokio genijaus ranka
nesugebėtų tokių linijų nubrėžti,
nes jokio marmuro spalva negali prilygti tavo baltai odai,
nes žemėje nerasi instrumento, kuris atkurtų tavo balsą,
nes tu - gyva....
Bet išėjai....
palikus tuštumą namuos,
palikus tuštumą širdy,
užpūtus židinį ir šviesą užgesinus...
Ir gūdūs kambariai kartojo tavo žingsnių aidą,
ir skersvėjai šeimininkavo tuščiuos namuos,
tuščioj širdy,
nes juk širdis - namai, kurie svečius sutinka...
Namai - tušti
Aš - bėgu iš namų....
