Sunku, kai patvirtina genetikai. Pati iki paskutiniu minuciu tikejau, kad mums nera DS. Jau kaip ir tau laiskuose rasiau, del to gyvenimas nesibaigia. Kaip tik tesiasi! Dievas uzvere duris, bet atidare langa i pati graziausia pasauli! Stiprybes ir auksciau nosyte. Dabar reikai daryti viska, kad vaikuciui butu lengviau eiti i gyvenima. Tokia musu tevu pareiga. Musu vaikucius auginti yra didelis dziaugsmas, juk pirmiausia jie yra vaikai. Niekas nera apsaugotas nuo ligu. Auginkit ir dar labiau mylekit savo atzala, nes kiekvienas pasiekimas kelia didziuli dziaugsma ir begaline meile savo vaikui. Elementarus dalykai suteikia laime. Neleiskit emocijoms prasiskverbti, ne laikas! Vaikui reikia specialistu pagalbos, o mamai apmokymu, kaip kasdien uzsiimti su vaiku, lengvinant jam gyvenima. As dabar galiu pasakyti, praejus beveik 11 menesiu, kad esu ziauriai laiminga mama ir nieko nenoreciau keisti, jei galeciau. Vaikas yra vaikas. Tik dazniau reikes lankytis pas specialistus, kurie pamate siuntime DS, dazniausiai sakys:"Taip, budinga vaikams su DS, toks susirgimas."Taciau nereikia apsistoti ties vieno gydytojo nuomone, butina eiti pas kelis. Sakau is savo patirties. Visos seimos, kurios esame siame forume esame pacios laimingiausios tik mes suprantame kodel. Visos mamos cia dalinasi ir dalinsis savo dziaugsmu, skausmu, pasiekimais.
Nera taip blogai, kaip medicininkai parasyta. Nereikia is vaiko daryti ligoniuko anksciau laiko!





Sekmes! Lauksime ziniu, apie jusu pasiekimus!
