is paprasto kvietimo pasidalinti savo isgyvenimais apie ilga zindyma, gavosi, kad kazkas "prisisnekejo"

gal rodykim daugiau tolerancijos viena kitai? juk negalime dar mes ir cia viena kitos aukleti.
as suprantu, ka raso menulis. kartais mama jauciasi taip, kad atrodo, padarytu bet ka, kad tik vaikas paliktu ja ramybej (man tikrai buna tokiu akimirku). manau, kad tai tam tikras pervargimo pozymis

mes kiekviena pati ir kartu su vaiko teciu sprendziame, kada ir kaip auklesim savo vaikus, tad kazin ar yra amziaus riba cia.
gal pakaktu pasidalinti savo patirtimi, uzduot kelus klausima " o kada pradesi?"

juk ne viena nesam tobula mama. ar turim teise mokyt kitus, ar tik dalintis patirtimis, kad galetume vienos is kitu atsirinkt, kad tinka, ir ismeginti pacios?
na, as cia apie bendra temos "tona", atsiprasau, jei nukrypau.
pamenu, mano dickis antrais gyvenimo metais irgi gana "bjauraus" budo buvo tapes

lindimas visur nesvietiskas, reikalavimas zut but gauti, ko jis nori, ir dar tuoj pat. tuo laiku mamai tikrai sunku, nes gaunasi, kad istisai turi su vaiku kovoti, jam aiskinti. o norisi paprasciausiai ramybes

. juk kalbu ir pasakojimu jis nelabai dar klauso... taciau as turejau ir dabar su mazuoju turiu viena nuostata: jei matau, kad vaikas baubia ne del skausmo, pervargimo ar alkio, ne del rimtos priezastes, o del kaprizo - kad kazkas zaibu jam ko neduoda ar neleidzia ir pan. - as tiesiog ignoruoju baubima

LABAI nelengva viduje buna, bet ijungiu savyje mygtuka "mazas smikiuk, tu manes nepaimsi", ir paprastai suveikia - pabaubia ir nueina. dazniausiai zindymas visai nera tu piktumu priezastis. kai vaikas nori kruties, jis juk elgiasi specifiskai - kiekviena zinom, atpazistam

oj, nelaukiu as tos "antruju metu krizes"
menuli, laikyk fronta