Mano istorija. Mano mama labai troško būti šalia per pirmosios anūkėlės užgimimą, jai vis atrodė, kad mano išrinktasis menka pagalba, juk kaip visi vyrai, nualps kraujo tašką pamatęs... Bet aš nerodžiau didelio susižavėjimo šia idėja, tai ji mano nėštumo pabaigoj kažkaip ir nustojo ta tema gveldenti. Aš galvojau, kad jos dalyvavimas man nebus į naudą, žinojau, na tiksliau įsivaizdavau, kad per gimdymą reikia būti stipriai, grūdinaus vis bandydama įsivaizduoti begalinį skausmą ir kaip aš jį nugaliu... Nu mama tuose vaizduotės siužetuose niekaip nesipaišė, matyt dar iš vaikysės likę, mama-gelbėtoja, ji neleis niekam manęs nuskriausti, o ką ji pagelbės gimdyme

Taigi, tetis mūsų nenualpo (aš asmeniškai apskritai nesu girdėjus, kad koks "kepamas" tetis būtų nualpęs...



Istorija tęsiasi.Laukiam sesės. Dabar jau pati užsimenu mamai, kad visai gal ir norėčiau, kad ji būtų šalia, na nors kurį laiką, nebūtinai viso gimdymo metu, man jau drąsiau, žinau kas ir kaip, viskas atrodo paprasčiau, o jai tai būtų labai svarbu...
Diena prieš gimdymą. Žiūrim Tv. Cicinas koncertuoja, vis prašo, kad jo damos ten kažkas nečiupinėtų. Jaučiu - šlapia, ir žinau kodėl. 8 mėnesiai, bet to ir reikėjo tikėtis, jau nuo 7mėn. vaikštau praviru kakleliu apie 1cm, o ir gimdos susitraukimus slopino magniu per nėštumą kelis kartus, o ir sesė gimė 37sav., žodžiu apie ką aš čia (aš kaip ir visos gimdžiusios dievinu pasakoti apie gimdymą, todėl atsiprašau už lankas...






Šitą istoriją mes labai dažnai prisimenam, visi vargšę močiutėlę per dantį traukia. Dar vienas smagus faktas - močiutė 20 metų operacinėj darbuojasi

Bet ji mūsų supermočiutė
