Gimdyme dalyvavę artimieji:

Po keliu savaiciu musu mazylis irgi ateis i si pasauli, bet as be jokiu diskusiju zinau, kad vyro gimdykloje nenoriu.
Pati esu gydytoja, studiju praktikos metu teko dalyvauti gimdymuose, tai gi  zinau kaip is salies visas procesas atrodo.
Jau ir medikui kencianti skausmuose moteris sukelia gailesti, kodel tai turi matyti vyras ,mama ar sesuo? Ar moteris isivaizduoja kad ji labai zavinga atrodo paraudus nuo stangu, plytancia tarpviete, arba apsikakinus per gimdyma?
O ka veikai vyras? Kiek maciau tai staiposi tokie pasimete, zinantys kad reikia vandens zmonai paduoti ir su "muiline" vos  uzgimusi ir pradejusi kvepuoti naujagimi "iamzinti".
Vyrauja visuomeneje nuomone,kad vyras labiau myles vaikuti ir zmona jei dalyvaus gimdyme...bet mano ne viena pazistama gyvena issiskyrusios su vyrais, vienos augina vaikelius, o tie nuostabieji "padejejai"  net pamirsta vaiku gimtadienius. Ir jau dalyvauja kituose gimdymuose su labiau mylima moterim.
Tai kur ta didesne meile vaikui ir zmonai?
Nepapus vyras i ten kur skauda....

Gal kas gimdėt kartu su savo gimdytoja?  :)Papasakokit. Ar tiesiog pasvarstykim visu UŽ ir PRIEŠ.

  Mano istorija.  Mano mama labai troško būti šalia per pirmosios anūkėlės užgimimą, jai vis atrodė, kad mano išrinktasis menka pagalba, juk kaip visi vyrai, nualps kraujo tašką pamatęs... Bet aš nerodžiau didelio susižavėjimo šia idėja, tai ji mano nėštumo pabaigoj kažkaip ir nustojo ta tema gveldenti. Aš galvojau, kad jos dalyvavimas man nebus į naudą, žinojau, na tiksliau įsivaizdavau, kad per gimdymą reikia būti stipriai, grūdinaus vis bandydama įsivaizduoti begalinį skausmą ir kaip aš jį nugaliu... Nu mama tuose vaizduotės siužetuose niekaip nesipaišė, matyt dar iš vaikysės likę, mama-gelbėtoja, ji neleis niekam manęs nuskriausti, o ką ji pagelbės gimdyme  Tik įvarys mane į dar baisesnę neviltį.
    Taigi, tetis mūsų nenualpo (aš asmeniškai apskritai nesu girdėjus, kad koks "kepamas" tetis būtų nualpęs...   ), viskas  . Močiutė 9 danguj   
    Istorija tęsiasi.Laukiam sesės. Dabar jau pati užsimenu mamai, kad visai gal ir norėčiau, kad ji būtų šalia, na nors kurį laiką, nebūtinai viso gimdymo metu, man jau drąsiau, žinau kas ir kaip, viskas atrodo paprasčiau, o jai tai būtų labai svarbu...
  Diena prieš gimdymą. Žiūrim Tv. Cicinas koncertuoja, vis prašo, kad jo damos ten kažkas nečiupinėtų. Jaučiu - šlapia, ir žinau kodėl. 8 mėnesiai, bet to ir reikėjo tikėtis, jau nuo 7mėn. vaikštau praviru kakleliu apie 1cm, o ir gimdos susitraukimus slopino magniu per nėštumą kelis kartus, o ir sesė gimė 37sav., žodžiu apie ką aš čia (aš kaip ir visos gimdžiusios dievinu pasakoti apie gimdymą, todėl atsiprašau už lankas...  ). Esmė ta, kad aš rami, o mama (pas ją tą dien svečiavomės) nieko neįtardama stebi Ciciną, vis pakomentuodama apie pasibaisėtiną lietuvių estradą. Tai ką, galvoju, reik kelt dvigubai sustorėjusią šikną nuo apterštos močiutės sofkutės. Atsistoju ir tik šliūūūūūūkšt ant močiutės parketo vandenai...    O ką daro močiutė? Bėga skambinti žentui? Ar pirmiausiai kimba valyti balutę? O gal pasimeta ir stovi kelias akimirkas apstulbus? Ne    nieko panašaus, močiutė  puola šen ten, kažką murma, bet jau ne apie Ciciną, atsiremia į sieną, slenka žemyn ir.............. nualpsta    Pilna ta žodžio prasme - n u a l p s t a. Čia atsiranda trečias veikėjas - senelis, velkantis močiutę po šaltu vandeniu atsigauti. Istorija kaip iš serialo, bet mums taip buvo... Jau kaip supratot turbūt, močiutė taip ir nesudalyvavo gimdyme   
Šitą istoriją mes labai dažnai prisimenam, visi vargšę močiutėlę per dantį traukia. Dar vienas smagus faktas - močiutė 20 metų operacinėj darbuojasi  "Mėsinėjasi" sau po organus su kolegom ir NIEKO, o čia vandenukas...   
Bet ji mūsų supermočiutė 

Na vos is juoko nenumiriau kai perskaiciau sia istorija   pas mane gimdyme tai dalyvavo mano vyras,laikesi neblogai,nors buvo ir pavadintas keliais negraziais zodziais,bet tik gimus vaikui pabuvo salia penkias minutes ir dingo...zinoma as is laimes del vaiko dar nelabai suvokiau kuri laika kad vyro salia nera,bet veliau toptelejo i galva kad nera jo salia,kadangi gimdykla buvo didele tai savo vyra pamaciau tupinti ant fotelio atokiausiame kampe ir dar verkianti persigandau kad jam bloga ,silpna,gal su sirdim...po mano kartojimo simta kart jam "ar tau viskas gerai?" prisipazino kad verkia is laimes....

Gimdėm kartu su vyru net neįsivaizduoju kaip būtų buvę, jei bučiau buvusi viena. Ant jo galėjau ir parėkti ir šiaip paprašyti konors. Ištisai masažavo man nugarą, padėjo negalvoti apie skausmą