
Esu vaikinas, kuris visai neseniai išsiskyrė su drauge. Draugavom beveik 2 metus, patyrėm ir linksmų, ir liūdnų, ir skausmingų momentų. Kad ir kaip buvo, bet ji patiko mano tėvams, aš jos. Kartu buvom išvykę vasarą. Atsikėlus į kitą miestą studijuoti santykiai atšalo... Pirmąjį mėnesį dar nesugėbėjau prisitaikyti prie universiteto tempų, mokslo kiekių, todėl man reikėjo daugiau laiko mokytis, jai trūko to, tačiau vėliau viskas pasidarė atvirkščiai. Ji nebenorėdavo susitikt, nerodydavo iniciatyvos, sakydavo, kad turi daug mokytis, nors dažnai grįžusi iš paskaitų turėdavo laiko pažiūrėti filmą. Tai priimiau kaip tą kritinį persilaužimo laikotarpį iš mokinio į studentą, kurį ir pats rugsėjį patyriau.
Vėliau pradėjo trūkti temų pokalbiams, nes mūsų studijuojami dalykai gerokai skyrėsi. Dažnai, atėjęs pas draugę daugiau kalbėdavausi su jos kambarioke, kuri yra ir mano grupiokė, kai stengdavausi sudominti, papasakoti jai apie tai, ką veikiu universitetą, atsakydavo, kad jai neįdomu, šlykštu (studijuoju biomedicinos krypties mokslus)... Kažkaip prabėgo tie keli mėnesiai, kažkaip su viskuo buvau apsitaikęs, bet maždaug nuo gruodžio panelė nebenorėjo mylėtis, būdavo nuolatos pavargusi, suirzusi, nenorėjo ir panašiai. Galvojau, kad jai duosiu laiko, gal pati to pradės norėti, todėl porą mėnesių ir pats nerodžiau iniciatyvos. Taip atėjo ir Naujieji Metai, ir kovo mėnuo...
Kovą - jos gimtadienis


Aš neištvėriau. Išėjau, grįžau su dovana, pasveikinau su gimtadieniu. Ji paklausė, kodėl atnešiau dabar, jei šeštadienį susitiksim ir tada galėsiu paduot. Atsakiau, kad neatvyksiu. Draugė paklausė: "net dėl manęs?", aš, žinoma, atsakiau "ne, nes noriu skirtis". Tuo metu ji rankose laikė drabužius, nes tvarkėsi, jie jai iškrito iš rankų. Apsikabinom, aš apsiverkiau, jaučiau kaip krūpčioja ir ji, bet nenuriedėjo nei viena ašara (prie tų žmonių, kurie ją skaudina, ji niekad neverkia). Išėjau.
Visą dieną buvau kaip pardavęs žemę, daug galvojau, stengiausi susitaikyti, nuėjau neramus miegoti. Ryte atsikėlęs supratau, kad padariau labai didelę klaidą, kad man jos jau trūksta, o net neprabėgo para.
Pamėginau susitaikyt, parašiau žinutę, skambinti nebuvo progos, nes ji visąlaik buvo su tėvais. Paklausus ar galėtume susitaikyt ji atsakė, kad nemano, kad tai gera mintis... Taip buvo pirmą kartą!!! Anksčiau visad susitaikydavome, kad ir kaip susipykę būtume, kad ir porą dienų būtume nesišnekėję. Pentkadienį ji dar kartą pakvietė mane į savo gimtadienį, pagalvojau, kad tai ženklas, kad nori susitaikyti. Klydau. Ji visąlaik vengė akių kontakto, sėdėjo priešingoje sofos pusėje ir dar krūva nejaukių dalykėlių. Pamėginau ją pasikviesti prie savęs, tačiau į tai nebuvo atsakyta, žodžiai praleisti pro ausis...
Po to sekė nerami naktis. Su jos kambarioke susitariau, kad ji išvyks ir leis mums dviese pasikalbėti. Atėjau, atnešiau mažą dirbtinių gėlyčių vazonėlį, gėlių kioskelis jau nedirbo, tą dieną baisiai snigo, o aš neturiu automobilio. Nuėjau. Ji buvo nustebusi. Pradėjome kalbėtis, paprašiau susitaikyti, duoti man dar vieną šansą, bet ji atsakė, kad ne dabar, jai reikia laiko pabūti vienai. Aš, kaip gi kitaip, apsižliumbiau. Pradėjome kalbėtis apie tai, kas sugriovė santykius, ji taip pat pradėjo verkti, maniau, kad tai ženklas, kad jos širdy dar yra man vietos, todėl dar kartą paprašiau susitaikyti, jau būdamas ant kelių, nes maniau, kad išsišnekėję galėtume pradėti naujus santykius. Ji paneigė visas mano svajas. Atsakė, kad jai reikia laiko, nori pabūti viena.
Tą "pabūti viena" supratau, kaip mažą pertrauką, per kurią ji viską nori pagalvoti, susitaikyti. Dar po savaitės, kurios metu šiek tiek susirašinėjome (tik mano iniciatyva, jos atsakymai buvo vangūs, man trūko konkretumo) nusprendžiau, kad man reikia sužinoti, ką man daryti: "laukti, kol ji pabus viena su savim" (sakė, kad jai gali prireikti ir metų ar net daugiau, tačiau man, kuris žinojo, ko nori, jau po pirmos paros atrodė, kad buvo pakankamai laiko) ar judėti toliau. Atėjau, pradėjome kalbėtis, pasakė, kad man nereikia laukti, kad ji dabar nori būti viena, bet taip aiškiai ir nepasakė, ko nori. Pasakė, kad galiu ieškoti kito žmogaus ir manęs dėl to nesmerks.
Grįžau namo dar nežinodamas kaip bus, todėl parašiau skype'ę žinutę. Ji atsakė, kad tikrai su manim nenori dabar būti, kad nemano, kad dar kas nors gero išeis, jai reikia vienatvės... Na tuo negalėjau patikėti, todėl dar ir paskambinau. Ji savo žodžius patvirtino. Šiandien, manau, paskutinį kartą susitikome, vėl mano iniciatyva, norėjau dar kartą apsikabinti, nes kol kas noriu pabūti atskirai, susitaikyti su ta mintimi, kad aš jai dabar nereikalingas.
Turiu susitaikyt su ta mintim, kad jai manęs dabar nereikia, tačiau negaliu teigti tvirtinti, kad nėra atvirkščiai. Ji mano pirma rimta meilė, ne susižavėjimas, o mergina, su kuria galvojau sieti ateitį... Kaip manot ar vėliau man dar bus galimybė susitaikyti, vėl tapti pora, ar viską laidoti ir pasikliauti posakiu "the ocean is full of fish"? :/