Sudužusios svajonės

Dieve brangus.. Pašniukštinėjau savo brangųjį, tai pasirodo, kad vėl žaidimai galvą susuko. Kompiuteriniai, net bet kokie. Kryžiaus kelius teko pereiti, kol uždraudžiau ir pats sutiko daugiau nežaisti. Gal kuriai panaši situacija, nes nežinau, kaip tvarkytis taip džiaugiausi, gyriausi visiems, kad jau viskas. Kaip tą priklausomybę išgydyti? Nors imk ir pasikark, kaip širdį skauda

O susitarti kad pvz penktadienio vakara jis gali prazaisti, bet uz tai savaitgali turesit kur nors kartu nuvaziuoti arba iseiti kartu papietauti/pasivaikscioti neiseitu?

Cia kazkur tai tema "plaukioja" apie tuos "kompiuteristus". Tai visokiu nuomoniu buvo. Vienom maiso, kitom ne. Kitos kartu zaidzia. Na, nezinau, ar jums dabar reikia del to nervuotis? Kenkiat sau ir leliukui. Ar is pinigu jis losia? Uzdraudet. Ar isvis imanoma suaugusiam zmogui kazka drausti? Ar turim teise tam? Dabar susimasciau. Zinot skaiciau jusu kelias zinutes, suprantu dabar jus esat labai jautri, bet man atrodo jus terorizuojat vyra su savo asarom. Gal sustokit ir pagalvokit, kol nevelu?

Man labai labai jūsų gaila. Tiesiog nesusilaikiau nepakomentavusi. Tik tas, kas žino šią problemą - žino kaip tai yra baisu. Mano šeima sugriuvo būtent ne dėl ko kito, o dėl kompiuterinių žaidimų. Vyras metė darbą, kito nesiieškojo, sėdėjo prie kompiuterio po 20 val. per parą - niekas jam nerūpėjo, nesiprausė, nesiskuto, priaugo 20 kg svorio, niekuo nesidomėjo, net į lauką neišeidavo mėnesiais, nebendravo, pasidarė agresyvus ir t.t.. Jūs neįsivaizduojat kaip tai yra žiauru, kai matai , kad žmogus nebegyvena realaus gyvenimo, kad užsidaro savyje ir su kiekviena diena ne tik tolsta, bet ir degraduoja kaip Žmogus, kol nebelieka nieko, nepadėjo nei prašymai, nei ašaros, niekas. Aš tiesiog nelinkiu niekam to patirti, čia tokia pati priklausomybė kaip nuo narkotikų ar alkoholio, tik mūsų visuomenė dar to nesuvokia, pati esu ne kartą girdėjusi tokį pasakymą: "Ko tu čia dramatizuoji, taigi negeria, nesivalkioja..." Deja deja, bet ir negyvena. Tiksliau gyvena ten kažkur, nepadės čia jokię laiko limitai, viskas išbandyta, pažada, o paskui pats sulaužo tas taisykles. Vnž. situacija buvo beviltiška. Dabar yra taip kaip yra. Kai pagalvoju, man ir gaila, ir pikta, bet žinau, kad padariau viską, ką galėjau, bet to neužteko. Ir dabar jis gyvena taip: Eina į darbą (Ačiū Dievui, kad dar pareigos jausmas liko - vaikus išlaikyti reikia) ir kiekvieną laisvą minutę praleidžia prie kompiuterio... bet kai vaikai nori su juo pakalbėti per skypą, jis tam tiesig neturi laiko, nes reikia užkariauti "mobų kaimą", padaryti "qwest'ą, nueiti į "inst'ą ir t.t.
Gal po metų pasikalbėjom normaliai apie tai, pats pasakė: neturėjau darbo, jaučiausi našta šeimai, žaidimai padėjo užsimiršti. Šiandieną pripažįsta, kad tai jokių problemų neišsprendė, tik dar daugiau jų atsirado, užsidarė tokiame kaip ir užburtame rate, kai atsiriboji žaisdamas nuo visko, o realiai, kažkada turėjo sustoti ir atsipeikėt, bet nesugebėjo. Pasakė: "Atleisk, kad buvau tau blogas vyras. Aš palūžau." Va taip va...

Aš per dvejus metus labai daug ištvėriau, kad prieitume kompromisą. Tai nebuvo tiesiog draudimas. Mes susitarėm. Bet čia matyt taip giliai įstrigę galvoj, kad jis tiesiog nesugeba kitaip. Ką jūs man siūlote daryti? Apsimesti, kad man nerūpi? Vienai eiti iki parduotuvės ir tįsti maišus namo? Pačiai tvarkyti visą buitį ir aplink jį šokinėti? Ką mano vietoje darytumėte Jūs?

Kad, atsakyti i si klausima, turbut tureciau jusu uzklausti, ne apie si laikotarpi.
Kas atsitiko, kad "daejot" iki situ draudimu, susitarimu, asaru, neissiklausimu vienas i kita?
Na bandysiu pafantazuoti pati. Susipazista jauna grazi, linksma panele su puikiu vaikinu. Viskas, kaip pasakoj. Vienas kita myli. Siuncia graziausius linkejimus pries miega viens kitam. Ir isvis neisivaizduoja gyvenimo viens be kito. Taip buvo?
Kaip yra dabar? Baigesi grazus zodziai, juokas kartu is nieko. Prasidejo ilgi ginciai, vienas kito nesupratimas, ultimatumai, asaros, izeidinejimai.
Ka galima pakeisti? Nustoti kovoti viens pries kita. Prisiminti kodel esat kartu.
P.s. Na, uzkaskit ta karo kirvi. Bukit ismintinga. Zinokit vyrai bijo moters asaru. Gal todel jis iseina is namu su viltim, kad apsiraminsit? Gal, todel jis ir zaidzia, kad jam per sunku realiam gyvenime?
Dabar pas jus toks grazus leliaus laukimo laikas. Pabukit abu arciau vienas kito, be barniu, priekaistu. Gal, tada ir vyras buity pades daugiau? O, gal, kai bus geri santykiai, tai ir tos lekstes neplautos maziau nervuos?
Jus dar galit pakeisti viska i gera. Nedarykit klaidos.

Mane paliko prieš kelias dienas.. Visiškai netikėtai.. Viskas buvo gerai,lyg niekur nieko,kol staiga nepasakė,kad atšalo jausmai ir nori pagyventi dėl savęs.. Sakė,staigiai tas suvokimas atėjo.. O aš jau trečia diena verkiu ir nerandu sau vietos,NIEKO nebenoriu Kaip taip įmanoma? Viskas buvo tobula,turėjom tiek planų,o jis vieną dieną man pasakė,kad viskas,, Kaip perkūnas iš giedro dangaus nebežinau,ką daryti ir kaip toliau gyventi..

labai užjaučiu.. žinau, ką tai reiškia, esu tai patyrus, dabar tas žmogus, kuris man tai padarė, laimingai vedęs.. bet patikėk manim, po kiek laiko nebeskaudės, man dėl jo nebeskauda.. ir pasakysiu tik viena - jei ne itin ilgai buvot kartu, tai geriau, kad dabar pasakė, o ne dar vėliau, nes pvz aš vis dar bandau laižytis 5 metus trukusių santykių žaizdas ir nenumanau, kada jau nebeskaudės..

O tai tave paliko dėl kitos ar irgi dėl noro pasilakstyt?

Jetau,aš vis dar tikiuos,kad tai tik sapnas ir jis supras,kad suklydo ;(

na, tuo metu jis sakė, kad nesuderinami mes, bet paskui labai greit susirado kitą ir ją vedė, beje, ji kadaise buvo mano draugė
o dabartinius santykius tai nutraukiau aš, nes praėjo 5 metai, o niekas nepasikeitė ir nepasistūmėjo į priekį..
o tu nesitikėk geriau, pradėk susitaikyti su ta mintim, kad nieko nebebus, taip greičiau viską išgyvensi ir būsi vėl laiminga

Tikiuos.. Dabar išvis sunkiai įsivaizduoju,ką ištveria moterys,kurias palieka po 10-20 metų..Žiaurus jausmas

per tiek metų jausmai gali atšalti iš abiejų pusių o ir šiaip, viskas ištveriama, vadinasi, ne tas jis buvo, o to dar nesutikai