Sudužusios svajonės

#289
QUOTE(Almost @ 2012 03 19, 20:01)
o kam žvalgytis į praeitį? kad susiėjus galėtumėt vis įkąst, vis prisimint, vis galvot, kad paliko vieną kartą - o ką, jeigu ir vėl paliks? dabar galvojate, svajojate apie tai, kad grįš, bet ar pagalvojate, ar bent įsivaizduojate, kas būtų, jei grįžtų?? kokie bebūtų tie santykiai??


Manau,kad kartu bendrom jėgom galėtume įveikti šią krizę,man tai dar nėra praeitis,nes viskas įvyko vos prieš kelias dienas..
Atsakyti
#290
QUOTE(Almost @ 2012 03 19, 22:01)
o kam žvalgytis į praeitį? kad susiėjus galėtumėt vis įkąst, vis prisimint, vis galvot, kad paliko vieną kartą - o ką, jeigu ir vėl paliks? dabar galvojate, svajojate apie tai, kad grįš, bet ar pagalvojate, ar bent įsivaizduojate, kas būtų, jei grįžtų?? kokie bebūtų tie santykiai??



Būtent drinks_cheers.gif Atvirai atsakius pačiai sau į šį klausimą labai greitai pasikeičia nuomonė ir suvokimas. Svarbiausia pačiai sau nemeluoti mirksiukas.gif
Atsakyti
#291
koks siaubingas oras už lango doh.gif taip ir norisi šilumos, draugiškumo. Ir vėl į galvą lenda mintys apie ex. Ką jis veikia,, kodėl neberūpiu ir tt... Žodžiu eisiu gert vaistukus ir miegot unsure.gif
Atsakyti
#292
QUOTE(Nasturcija @ 2012 03 18, 17:38)
Jo, nuo to staigumo man buvo sokas. Sestadienio sms- Zuiki, myliu tave, ziauriai pasiilgau. O pirmadieni vakare zodziai- nemyliu, tu man nereikalinga, as nenoriu seimos su tavim, noriu buti vienas...

eina sau blink.gif blink.gif
kai ziauru........ man taip ner buve schmoll.gif

greiciau man taip buna del dideliu nuotaiku kaitu lotuliukas.gif
bet i mane tiesiog nekreipia demesio, zino kad praeis lotuliukas.gif
ir praeina!! lotuliukas.gif blush2.gif
Atsakyti
#293
Mano istorija taip pat yra ce...nors praejo jau nemazai laiko, dar pabaigos nesimato....galvojau suteikt paskutini sansa, bet nesugebejau saves perlauzti ir buti kartu ir elgtis lyg nieko nebuvo ivyke...nes pyktis, tik pyktis likes.....bunu su juo ir viska prisimenu...dbr bandau jam isaiskint kad nk nebeiseis, bet jis nepalieka manes ramybej...raso, skambina, maldauja ,praso, bet as salta kaip ledas...jokiu pazadu jokiu galimybiu...tada grasinimai kad jokio vyro salia manes ir dukros nebus, kad geriau mirs nei matys mane su kitu, gaunu atsisveikinimo sms ir taip jau kuris laikas.....stoviu vietoj ir nznau ka jau daryt, einu is proto, kad jis nepalieka manes ramybej....o kai pradeda sneket, kad as besirde, kad is dukros teva atimu, kad nesistengiu del mergaites, tada drasko sirdi...
Atsakyti
#294
QUOTE(l'emurė @ 2012 03 19, 18:10)
Manau,kad kartu bendrom jėgom galėtume įveikti šią krizę,man tai dar nėra praeitis,nes viskas įvyko vos prieš kelias dienas..


Jūs moteris. Kol turite viltį - esate gyva. Bet nebūtinai ta viltis ir tas tikėjimas tikrai teisingas. Mano kuklia nuomone, jei tikrai, na tikrai moteris sugeba atleisti vyrui ne apskritai, bet savo viduje, tai ji verta didžiulės pagarbos. Ir tas atleidimas - ne vien žodžiai, kad va, atleidau, nors paliko, išėjo, sudaužė ir tiek. Bet juk grįžo ir aš jam atleidau. Ne toks atleidimas reikalingas tuomet...

QUOTE(Egl_e @ 2012 03 19, 18:12)
Būtent drinks_cheers.gif  Atvirai atsakius pačiai sau į šį klausimą labai greitai pasikeičia nuomonė ir suvokimas. Svarbiausia pačiai sau nemeluoti  mirksiukas.gif


drinks_cheers.gif pasakos, telenovelės, melodramos ir romantiniai filmai - gražu, skanu, kartais lenda per gerklę. bet gyvenime dažniausiai būna ne taip. ir šiaip moteris - toks tvarinys, kad nu ***** nu tikrai be priekaištų, be prisiminimų, bet kad ir netiesioginių, netyčinių įkandimų nebus paskui. tiesiog nebus. atsiras situacijų, kur primins, prisimins, įkąs ir grauš save. o jei, neduok Die, istorija vėl pasikartos - vėl skyrybos, vėl dužimas.. kas tada? apskritai manau, jog po tokių istorijų, po tokio įvykio gyvenimiško visų pirma svarbu gerai išsiverkt, išsidraskyt save pačiai, o paskui susiimt ir blaiviu, šaltu, logišku protu atvirai atsakyt į visus įmanomus klausimus ir proto vingius. ir tada gyventi toliau.
Atsakyti
#295
QUOTE(Almost @ 2012 03 20, 00:40)
ir šiaip moteris - toks tvarinys, kad nu ***** nu tikrai be priekaištų, be prisiminimų, bet kad ir netiesioginių, netyčinių įkandimų nebus paskui. tiesiog nebus. atsiras situacijų, kur primins, prisimins, įkąs ir grauš save. o jei, neduok Die, istorija vėl pasikartos - vėl skyrybos, vėl dužimas.. kas tada? apskritai manau, jog po tokių istorijų, po tokio įvykio gyvenimiško visų pirma svarbu gerai išsiverkt, išsidraskyt save pačiai, o paskui susiimt ir blaiviu, šaltu, logišku protu atvirai atsakyt į visus įmanomus klausimus ir proto vingius. ir tada gyventi toliau.

aukso žodžiai smile.gif
visiškai sutinku smile.gif
Atsakyti
#296
O man tai vis atrodo, kad aš neišlaikiau sau duoto paskutinio šanso... Pirmas buvo, kai susipykom ir pasakiau negražių dalykų, bet atsiprašiau ir atleido... antras, kai vis dėl to po poros savaičių iššiskyrėm, nes priekaištavau, o dabar galbūt skaitėsi, kad buvo trečias, bet va vėl pabumibėjau porą vakarų, papriekaištavau ir viskas-dingo visi ateities planai, meilė ir viskas sad.gif aš negaliu su tuo kaltės jausmu susigyvent sad.gif buvau pas psichoterapeutę, bet dar tik vieną karta, tai aišku kol kas pagerėjimo jokio... sad.gif
Atsakyti
#297
QUOTE(cukraus_vata @ 2012 03 20, 21:34)
O man tai vis atrodo, kad aš neišlaikiau sau duoto paskutinio šanso... Pirmas buvo, kai susipykom ir pasakiau negražių dalykų, bet atsiprašiau ir atleido... antras, kai vis dėl to po poros savaičių iššiskyrėm, nes priekaištavau, o dabar galbūt skaitėsi, kad buvo trečias, bet va vėl pabumibėjau porą vakarų, papriekaištavau ir viskas-dingo visi ateities planai, meilė ir viskas sad.gif aš negaliu su tuo kaltės jausmu susigyvent sad.gif buvau pas psichoterapeutę, bet dar tik vieną karta, tai aišku kol kas pagerėjimo jokio... sad.gif

Ar tikrai viena tik jūs kalta? Netikiu, kad papriekaištavot be reikalo. Taip būna tik tada, kai sąmoningai į dūšią prišikti nori, o iš jūsų kalbos sprendžiu, kad tikrai taip nebuvo. Gal vis dėlto taip ir turėjo būti? Tik laiko klausimas gal tebuvo? Ar tikrai verta save graužti dėl to, ką padarėt? Juk ir taip širdelę skauda, kad nebėr JO. Nepasijausit geriau save kaltindama. Žinau, kad labai lengva man kalbėti, bet čia tai, ką galiu pasakyti tikėdamasi, jog pasijausit gal bent kruopelyte geriau 4u.gif
Atsakyti
#298
QUOTE(cukraus_vata @ 2012 03 20, 21:34)
O man tai vis atrodo, kad aš neišlaikiau sau duoto paskutinio šanso... Pirmas buvo, kai susipykom ir pasakiau negražių dalykų, bet atsiprašiau ir atleido... antras, kai vis dėl to po poros savaičių iššiskyrėm, nes priekaištavau, o dabar galbūt skaitėsi, kad buvo trečias, bet va vėl pabumibėjau porą vakarų, papriekaištavau ir viskas-dingo visi ateities planai, meilė ir viskas sad.gif aš negaliu su tuo kaltės jausmu susigyvent sad.gif buvau pas psichoterapeutę, bet dar tik vieną karta, tai aišku kol kas pagerėjimo jokio... sad.gif


Nu įžnybkit gi sau pagaliau ir pabuskit doh.gif

Prieš pusę metų skaičiau jau istorijos pirmą dalį su visais nusižeminimais. Dabar vis dar tęsiasi (nors jau tada iš šono buvo aišku, kad niekur nenuves). Dabar tas pats. Negaila jaunystės, gyvenimo, prisiminimų? Taigi nebebus po to visų galimybių. Toks jausmas, kad, atsiprašant bernų nėra, tik vienas kažkuris, kuris nė nemyli, bet ant jo reikia užsiciklinti.
Atsakyti
#299
Numanau kaip iš šalies tai atrodo, bet man sunku suprast , kai dabar iki paskutinės dienos viską pats planavo, kaip darbelį padės man ten rast, kursus anglų, savo draugui neseniai vedusiam rašė ir klausė kiek ten laiko visi vedybiniai susirašymai užtrunka, nes planuoja pasekt jo pavyzdžiu, o paskui pora vakarų pasipykom ir vėl viskas... Na per sunku man tai suvokt... sad.gif čia jau matyt tikrai man reikia gero psichoterapeuto pagalbos.
Papildyta:
Ir galbūt man sunkiausia ne tai, kad išsiskyrėm, bet tai, kad negaliu sau atleisti už tą pirmą karta, kai nebeištvėrė jis mano priekaištų ir tiesiog sprogo...
Atsakyti
#300
QUOTE(cukraus_vata @ 2012 03 20, 22:10)
Numanau kaip iš šalies tai atrodo, bet man sunku suprast , kai dabar iki paskutinės dienos viską pats planavo, kaip darbelį padės man ten rast, kursus anglų, savo draugui neseniai vedusiam rašė ir klausė kiek ten laiko visi vedybiniai susirašymai užtrunka, nes planuoja pasekt jo pavyzdžiu, o paskui pora vakarų pasipykom ir vėl viskas... Na per sunku man tai suvokt... sad.gif čia jau matyt tikrai man reikia gero psichoterapeuto pagalbos.
Papildyta:
Ir galbūt man sunkiausia ne tai, kad išsiskyrėm, bet tai, kad negaliu sau atleisti už tą pirmą karta, kai nebeištvėrė jis mano priekaištų ir tiesiog sprogo...

O priekaištams priežastis buvo?
Atsakyti