Žingsnis į priekį link įvaikinimo III

Jeigu tai būtų įstatymas,draudžiantis įsivaikinti neinformavus tėvų elgčiausi kitaip.Bet mes manome,kad turime pasirinkimo teisę šiuo klausimu. Ir žinau kaip pranešti švelniau šią naujieną tėvams.Apie tai aptarėme paskaitose,niekam nekilo problemų .Kol kas problema tik ši ir vienintelė su Vilniaus VTAT.
Atsakant i klausimus darbuotojams ruošiant informaciją išvadoms meluot nenorėjau,pagražinti taip pat...būtume pasakę ir rami galva.Gal kas ateityje skaitantys šią temą pagalvos,kad kartais turi kalbėti kaip reikia

Ute,išvada tikrai teigiama ir aš ją turiu .Mus palaiko mūsų miesto soc.darbuotojai ir sako patys nesupranta šios situacijos .Aukščiau kreipsiuos ...tik vakar vakare sužinojau ,kad vistiek kažkodėl nepraeina šis poelgis,o paaiškinimai netinka (argumentuoja ,kad gali tėvų nuomonė daryti įtaką apsisprendimui,kad tėvai gali nepriimti ,išskirti vaiką...) Jeigu jie ir neleistų,nenorėtų taip mūsų apsisprendimo nekeistų.Nors žinau,kad viskas bus gerai

@Troja, jeigu isties problema tik ta, kad nepasakot tevams, tai paskambink i Vilniaus VTAT ir pranesk, kad tevai jau informuoti ir busima mociute jau pradejo mezgti kojnytes Lieps paskambint busimai mociytei ir juos informuot? Nugi susirasi kokia teta, kuri tai padarys ir beda bus isspresta.
Sekmes jums ir pranesk kaip jums sekasi

Mes irgi niekam nesakėm,tik suaugusiam sūnui,kuris gyveno užsieny ir labai norėjo mažos sesutės.Nes patiems buvo apie ką pagalvoti,nesinorėjo dar nuomonių iš šalies.Bet kai jau turėjom Pupą,vyro giminė priėmė labai gražiai.Ir visai neįsižeidė,kad paslapčiom nuo jų.O mano...ar būčiau pasakius,ar nesakiau-rezultatas toks pats.Tik tiek,kad kol auginom vieną Pupą,ją ignoravo,o dabar jau gėdijasi ir manęs.Ar dėl to turėčiau atsisakyt savo vaikų?
Bet dar labiau patiko,kai pristačius visus dokumentus dėl nuolatinės globos,vtat inspektorė pareikalavo anytos sutikimo ir jos buto knygos Nors mes gyvenam mano bute,anyta kitam miesto gale -savąjam.Mat,vyras buvo pas ją registruotas.Bet logikos vis tiek neįžvelgiau.Anyta nustebo,kodėl tada niekas neprašė jos sutikimo prieš du metus,kai ėmėm savo mažiukę ...

Ne, beveik metai kai padavėme prašymus .Su išvadomis vargstam apie tris mėnesius .
Galutinėje išvadoje parašyta kad mes pasirengę įsivaikinti vieną sveiką vaiką arba vaiką su nesunkiai išgydomais sveikatos sutrikimais nuo 3mėn iki 5m amžiaus.Pasibylinėti visiškai nenoriu.Keisti savo sprendimo nenoriu,manau kad jis yra pats tinkamiausias mano atveju.Meluoti nesinori..reikėtų? Broblema tik ši viena...visi sako nesąmonė...o ką mums daryt ?Mūsų soc ir sako neturėtų taip būti,o yrai .Kam čia rodos fantazijos,nesąmonės ar pan širdies neišimsiu ir nepadėsiu.

Nu jeigu tik ta problema ir tikrai norite isivaikinti, tai vardan vaiko galite ir sumeluoti, nejaugi sunku?
Bet tevus jau turite pradeti ruosti dar pries ateinant vaikui i seima, butent del ju tokios sveikatos.

As suprantu, kad isvadoje parasyta, kad tevai neinformuoti? Tada geriausia, pasakyti VTAT kad informuoti. O tevams galite pasakyti ne taip kad jau isvada ant ranku ir laukiat vaiko, o galite tik sakyti kad svarstot, turite planu tokiu. Galu gale, jus suauge zmones, cia tas pats kad atsiklausti mamos ar galiu su vyru tureti vaika ir kada tai geriausiai.
Musu atveju vyro tevas irgi nieko nezinojo, kol neatsivezem jau vaika, labai apsidziauge
Mes kadangi gyvename su mano tevais, tai as tik pasakiau kad lankysime kursus, ateis soc datbuotoja i namus, jeigu ka klaus, atsakykite. Labai ten nesoko nuo dziaugsmo, netgi visai buvo jie pasimete. Bet ir mes, ka galejome pasakyti apie vaika, kol dar ji neturejome? Tik kad norime suteikti namus ir meile...o iki to dar ilgas gi kelias buvo.

Kai situacija neaiski, tai reikia belstis i duris tol,kos bus atidarytos. As tris menesius tikrai nelaukciau, jeigu man nesuprantami VTAT argumentai. Kaip suprantu, jie argumentus pateike jusu nenaudai nes jusu tevu potencialus nepritarimas ivaikinimui gali tureti itaika vaikui. Logiski argumentai, ir man VTAT vietoje klausimas kiltu, o kodel nepraneset tevams. Jeigu tevu sveikata prasta, pasikonsultuokit su ju seimos gydytoju, kad duotu kokia pazyma, jog si zinia gali tureti rizika tevu sveikatai ir jos pranesti nerekomenduojama. VTAT reikalauja logisku savo motyvacijos ir galimybiu irodymu. Jie gi nezino, kas ir kokie jusu tevai. Gal jus kazka slepiat, gal tevai kazka zino apie jus ir jusu praeiti, ko VTAT nezino? O gal jusu tevai nuosirdziai nenori savo seimoje matyt kitu zmoniu pagimdyto vaiko? Jeigu Kaledom vaziuojat pas juos, kaip VTAT galvot, ar seneliai duos tam vaikui dovanele ar sakys svetimiems vaikams dovanu nera. Cia aisku ekstrymas, bet jei to vaiko tikri seneliai nenori matyt, yra rizika kad ir iteviu tevai nenores, tiesa? Paziurekite i situacija ir is ju puses As ir bijojau tevams sakyti. Gal diena kokia nes nemoku gyvent su baime smegenyse, tada dirbt neiseina. Normali ju reakcija buvo, nesokinejo is dziaugsmo, bet buvo normali,suaugusiu zmoniu, besirupinanciu savo dukra, reakcija. Juk nebutina sakyt tiesiai, galit ir tiesiai per aplinkui is pradziu, galit siaip pakalbet apie ivaikinima kaip visuotini reiskini, pvz: tas ir anas isivaikino ta ir ana, ka apie tai galvojate jus? Pradekit nuo diskusijos apie tai kaip apie galimybe. Kai as pradejau apie tai kalbeti su tevais, man nuosirdziai rupejo ju nuomone, ju argumentai. Ne tai, kad jie butu buve kazka lemiantys, bet as ziurejau tai kaip i galimybe isgirsti klausimu, kokie man paciai nebuvo ateje i galva.

laba.
Troja , Nebesuprantu nieko, juk jūs stipriai brandūs žmonės, patys sau gyvenantys, ne su tėvais, ne iš tėvų. čia kiekvienos šeimos reikalas, kada ir kokiu būdu pranešti. ar visos pastojusios lekiam mamai pasakyt, dauguma išlaukia 3 mėnesius, kitos kol nepamato pilvuko ,tyli. argi čia ne tas pats. kada norės tada praneš, kiti nutyli iš meilės, nes žino kad tam kartui susierzins, nenori, kiti ,gal mano lengviau parodai, štai yra ir kelio atgal nėra. kokia čia gali būt taisyklė : kada pranešti. kada reiks tada ir pasakys.
mano mama sakė kojos nekels, kad aš išprotėjus gal ??? tai buvo prieš metus. dabar mano įdukra mylimiausia jos anukytė, pirma lauktuvė būtent jai, o ne bio anūkui. ir ką ??? vyro tėvai sužinojo kai jau aplankėm mergytę, kad tikrai tai padarysim. tylėjo, paskui paklausė, ar apie savo sveikatą galvojat ?? nes man stipriai virš 40 m. o ką biologiniam sveikatos užteks , o priimtam - ne ??? Moterys, manau čia taip individualu. kai rašė išvadą , aš net nepamąsčiau slėpt,kad tėvai nešokinėja iš laimės dėl mūsų sprendimo. bet juk ne tėvai vaikinasi. nenuners močiutė kojinių, turiu draugių auksarnakių.
šioj situacijoj, manau kažkur kitur esmė slypi. eičiau į priėmimą, į VTAT ,pas vedėją, atvira širdim, ir prašyčiau paaiškinti viską, raštu pageidautina. ir išvis, ne tiek jau daug tų lietuvių įvaikina vaikus, nežinau kodėl turėtų kišt koją... būtų jau nusižiūrėtas vaikas, suprasčiau, gal jau kam pažadėtas, todėl vilkina. Pradėkit atviru tonu bendraut ne su socialinėm darbuotojom, o su VTAT , ir su Įvaikinimo tarnyba. ir žodžiu , ir raštu bendravau - man pasirodė labai geranoriškos moterys. turiu omeny, įvaikinimo tarnybą. juk visi tokie pat žmonės, belskit ir atidarys.

Stiprybės JUms, ir kalbėkit su specialistais , kurie JUms kelia problemų, visi gi žmonės. neįkas,bet daug aiškumo bus

Ačiū labai už Jūsų nuomones ir atsakymus ,taip pat labai ačiū už palaikymą AŽ

Vilmandra,sutinku su Tavim, kad kaip ir kada pasakyti tėvams yra kiekvienos šeimos asmeninis reikalas
Aš tik įvaikinimo kelyje ,todėl gal ir daug ko nežinau,gal ką neteisingai įvardiju,klausiu ...Žmogus negali visko žinoti ...
P.s Pasakėme šiandien

Vis mąstau o kas galėjo užkliūti dėl nepasakymo tėvams.

Argumentai, kad nemylės kaip biologinių anūkų ar išskirs, manau, nelabai tinka. Viena vertus per mūsų pokalbį su vertintojais jie aiškiai įvardijo, kad nėra jokio reikalavimo, kad kartu tame pačiame bute/name negyvenantys būsimi seneliai žiūrėtų teigiamai, labai dažnai iš jų patirties iki įvaikinimo būsimi seneliai būna kategoriškai prieš, o paskui vis tik dūšia neatsilaiko pamačius mažylį ir pamilsta.

Taigi situacija kai įvertinimo metu būsimi seneliai žiūri priešiškai labai dažna. Ir ji praeina "visoms instancijoms".

Turiu net labai konkretų atvejį kai neseniai įsivaikino mano draugė (vieniša) ir jos tėvai buvo kategoriškai prieš. Vertintojai tai žinojo, net buvo susitikę su jos mama ir išklausė ką ji mano (ne specialiai stengėsi susitikti, taip gavosi). O vis tik vienišam daug labiau reikia artimų pagalbos su mažu vaiku nei tada kai augini dviese.

Ir tai nesukliudė nei vertintojams parašyti teigiamos išvados, nei Vilniaus VTAT'ui, nei vėliau Įvaikinimo tarnybai (jie gavę teigiamas išvadas įtraukia į eilę).

Atėjo tokia keista mintis, o gal tai dėl to, kad jūs kaip nesakymo motyvą paminėjote tėvų sveikatą. Gal buvo pabijota, kad jei neduok dieve pamačius vaiką pakils spaudimas, ištiks insultas ir paskui viduje kaltinsite vaiką dėl tos nelaimės?

P.s. peržiūrėdama savo žinutę pamačiau, kad @Troja jau parašė, kad pasakė tėvams.

Palikau ką parašiau - o gal kam nors kažkada bus naudinga

Troja, o Jūs nemėginote skambinti į Įvaikinimo tarnybą su jais pasikonsultuoti ir aptarti situacijos. Nežinau, man tai puikūs prisiminimai apie juos, eilėj dar nebuvome įrašyti, o jau buvome aptarę galimybę, kad jeigu du, tai pradžioj paglobosim, nežinau, man ten visos moterys su kuriomis bendravau telefonu buvo tokios geranoriškos. Bendrai, jokių kliūčių nebuvo iš valdiškų institucijų.
Dėl tėvų, tai manau, kad visi reaguoja taip pat, nesižavi idėja, bet finale viskas būna gerai. Mano tėvai ir sesė nesižavėjo visiškai, po to, kai vaikai atsirado žiūrėjo į juos su gailesčiu, o dabar priima kaip šeimos narius, nežinau, gal mums pasisekė, bet vaikai mūsų tikrai mylimi ir šeimoj ir giminėj, nors pradžioj taip negalvojau kad bus.