Tėvų karšinimas (7)

Labai suprantu ir užjaučiu. Gaila ligonių, gaila artimųjų.
Turiu šiokią tokią patirtį. Pirmas mamytės epilepsijos priepuolis ištiko praėjus maždaug metams po ligos nustatymo. Kadangi nebuvau mačiusi epilepsijos priepuolio tai pamaniau kad ją ištiko insultas ir ji mirė. Rodės, miriau ir aš. Dėl viso pikto nutariau nuvežti į ligoninę. Bevežant, (o laime!) ji pradėjo atsigaudinėti. Skyrė vaistų. Po metų vieną vakarą įvyko net 2 priepuoliai. Tuomet buvo koreguota vaistų dozė. Šiuo metu ji tokia pati, nors jau 9 metai kaip priepuolių nėra. Prieš pusmetį klausiau gydytojos, ar nereikėtų pamažinti, sakė, ne.
Stiprybės. Ir aš kurį laiką bijojau, kad priepuolis neįvyktų. Po to apsipratau ir ta baimė vis rečiau aplankydavo. Reikia tikėtis, gydytojai teisingai paskirs vaistus.

aciuks tau tikiuosi susigyvensiu su dar viena liga ir bus gerai nes pirmas ispudis baisu

Sveikos, jautriosios,
Šiandien man taip baisu pasidarė, kad panorau Jūsų paklausti... Gal kas susidūrėt su tokiu baisiu dalyku? Tiesiog nežinau kaip elgtis, baisu ir nejauku... . Gal iš trp anksčiau mane žinot, kad mano mama serga demencija(tik dar nenustatyta Altzheimeris, ar kažkokia kita demencija..., vis tiriamės, tai pas bendros prk gydytoją, tai pas psichiatrą..., eilės juk po mėn ir po du..., o ir niekas nieko negali konkrečiai pasakyti ). Prieš kelias dienas mano mama galvoja, kad aš jos sesuo(ji niekada sesės neturėjo ir neturi) , šiandien ją maudau, o ji sako man "Jūs", klausiu kodėl ji mane taip vadina, sako, kad "jus juk mano pusseserė". Klausiu : o tai vaikų ar Jūs mama neturit? Sako: "ne, niekada neturėjau, ir dukters neturiu ir niekada neturėjau" . O po to kai jau išlipo iš vonios, net savo buto nepažino... Adreso nežinojo, tik prisiminė, kad vyras jos(mano tėtis) miręs(na taip iš tikro), o aš vis tiek jai neaišku kas... Jėzau, vos pati nenusipurčiau, pirma bandžiau įrodinėti, kad aš jai duktė, paskui numojau ranka, galvoju, kad tegu kol kas galvoja ką nori. Paskui atsikvošėjo, kaip niekur nieko mane pažįsta kaip savo vaiką, o ką pastaliojo prieš tai - nieko neatsimena. Dieve, kaip baisu. Anksčiau to nebuvo... Ar būna Jūsų prižiūrimiems tėvams taip?

Mano tėveliai sirgo kitokiomis ligomis, bet Alzheimeriu sergantiems, deja, taip būna. Būtų gerai, kad jums greičiau nustatytų diagnozę, gal vaistai kiek pristabdytų ligą, nes kiekvieno įgūdžio praradimas labai apsunkina slaugą .

sveikos. mano mociute srega demencija, nelabai vaistuku sako yra, nepagydoma ta liga.
buna irgi pasako ne i tema, ale patyliu,arba pritariu ir gyvenam taip toliau. bet kolkas mane pazista viskas ok... del to....
sveikatos, stiprybes jums.

laba diena,
šita aprašyta situacija yra mūsų kasdienybė. Pirmą kartą kai močiutė taip suklejojo irgi buvo baisu ir nejauku, dabar jau įpratome. Mūsų ji visai nepažįsta, mamą, savo dukrą, vadina arba 'ta moteriške" arba prsiminusi kokią vaikystės kaimynę jos vardu šaukia. Kartais atsimena, kad vaikus turi, bet pagal ją jie dar visai mažučiai, kartais apskritai pamiršta, kad turi vaikus ir pati įsivaizduoja esanti mokinė einanti į mokyklą. Mamos brolį visada vadina Antanu (savo brolio vardu), išoriškai jie labai panašūs.
Dabar ruduo... eilinis paūmėjimas naktį iš šeštadienio į semadienį nemiegojome nuo 1 valandos nakties, nes močiutė 'ieškojo" savo vaikų ir šaukė vardais garsiai, jokių aiškinimų negirdėjo...
Tiesą pasakius mes jai stengiamės neprieštarauti, na kol jos norai nekelia grėsmės jos sveikatai (pvz kai jau nori basa eiti namo jau prieštaraujame). pastaruoju metu kiekvienas prieštarvimas iššaukia kažkokį pyktį, kartais neviltį, ima verkti. nesinori to,tai ir neprieštaraujame.
O jums tisiog linkiu stiprybės ir susitaikymo su tuo ko negalite pakeisti...

Labai neblogai situacija ir patarimai aprašyta Alzheimeris


pas mus - irgi kasdienybė. Vaistų nėra, be to, kiek bandėm raminančių įvairių - efektas atvirkštinis. Padėtis pastoviai blogėja.
Tik ji pas mus, nežiūrint garbaus amžiaus (netoli 90), fiziškai sveika.
Ji TV nežiūri, neskaito, dirbt nieko nebesugeba, gulėt neguli, sėdėt praktiškai nesėdi, todėl visą dieną stypso viduryje holo tokioje pozoje, kad ką nors matytų, o kai nemato - laksto iš paskos laiptais aukštyn-žemyn arba stebi iš už kampo.
Be to, klaikiai bijo būt viena, todėl samdom slaugę, kad matytų gyvą žmogų kol dirbame. Ji turi būt pastoviai prie ko nors "prilipusi".
Kartais ji būna kaip normalus žmogus, kartais visai nusišneka.

Aš be galo stebiuosi jūsų gerumu, kantrybe, meilumu savo sergantiems artimiesiems. Kuo toliau, tuo labiau mano kantrybė senka. Namie nėra vietos kur galėčiau nuo jos pasislėpt. Jei neranda, pradeda psichuot. Laimei, mūsų priežiūros periodas baigiasi, pagaliau atsigausiu.
Kartais pagalvoju, gal geriau būtų slaugyt gulinčią, kad nesiduotų kaip prisukta po namus.
Man nesunku skalbt jos rūbus, keist pampersus, duot vaistus, maudyt ją, virt jai maistą, kurio suvalgo labai daug, bet psichologinį spaudimą vos ištveriu.

Manęs jau nebežavi ilga senatvė, nesinori būt tokia kančia savo artimiesiems. Savo vaikus perspėjau, jei man taip - atiduokit į padoresnius senelių namus, vis tiek dažniausiai žmogus nebesupranta su kuo gyvena ir iš vis ar dar gyvena

Ačiū moterys, merginos už paguodą .
Šiandien vėl manęs vienu momentu nepažino, nors paskui ir vėl kaip ir viskas normaliai( na aš jau nebepergyvenu dėl to, kad mama nežino kas vyko prieš minutę, valgė ar gėrė, čia jau normali tokia kasdienybė). Pradėjau duoti Tanakaną, anksčiau gėrė stipriausią Sermioną 2 k per dieną. Bet liga daro savo, kasdien einam vis blogyn, nors retkarčiais visiškai normalus žmogus (ypač su svetimais., t.y. gydytojais). Kažkurią dieną pati duris atrakino nepažįstamai moteriškei, kuri balsavimo lapelius nešioja(manęs tuo tarpu nebuvo), tai ir balsavimo lapelį paėmė ir net pasirašėpati ir man net tą popierių parodė ..., nu sveiko proto visiškai buvo. O sękančią dieną visai su atmintim blogai... Prieš 1,5 metų vežiau mamą į pas neurologą Grybo g (nors eilių nėra, todėl ir vežiau). Ten Fišas pažiūrėjo diskelį tomografo ir magnetinio rezonanso, sakė, kad amžiniai pakitimai, kaip ir nėra Altzheimerio, išrašė Yasnal. Sako, nekompensuojami, jei norit kad juos kompensuotų - pradėkit tirtis, kad mums tą ligą pripažintų. Nupirkau tuos vaistus, pradėjo mama gerti, spaudimas sukilo, psichuota pasidarė, nutraukiau. O pas mus bendr prk gydytoja klausia: iš kur jus Altzheimerį ištraukėt?(Na ji turbūt galvoja, kad man dėl slaugos pinigų 700 reikia, todėl taip šneka). Nors pinigų tų rimtai reikia, nes šio metu blogai visai, niekur nedirbu ir net negaliu įsidarbint, todėl kad važiuoju ir būnu pas mamą. Ir psichiatrinėj mama gulėjo tris kartus, ir ten nieko konkrečiai, demencija, o kokia ten iš tikro - niekas nesako. Dabar vėl eisiu pas šemos, prašysiu siutimo pas neurologą, pas psichiatrą, šnekėsiu, kad tegu konkrečiai tiria kokia ta DEMENCIJA. Jau taip bijau tos Altzheimerio .
Dar viena problema su gyvenimo-namų klausimu. Mano brolis mamos imti ir prižiūrėti nenori, nors aš galiu visų turtų mamos atsisakyti, kad tik jai būtų priežiūra. O aš tuos turtus pardavusi + savo butą, negaliu nupirkti namo(kur man, vyrui, vaikui ir mamai apsigyvent) , nes yra juk brolio dalis iš mamos turto. Jis nori savo dalies ir viskas, nors ar jam nedaeina, ar jam daeina, tik yra labai patogu, kad aš savo gyvenimą aukoju, juk mama yra ir jo mama, ir turėjo jis viską ką norėjo ... O jis turbūt galvoja, kad va, aš tokia ponia, namo man mat užsireikė, tai noriu tokiu būdu tą namą isigyt . Na tipo pirkis iš savo dalies kas išeina O mama gyvena dabar ne su manim, aš kiekvieną dieną pas ją važiuoju net po kelis kartus, valgyt išvirt, pasivaikščiot (jei nuotaika jos normali) išvest, dar maisto supirkt, vaistus suduot.. Pavargau nuo tokio važinėjimo, pas pačią namuose nėra laiko susitvarkyt, o ir vaikas jau mano vos ne pamirštas... Patys gyvenam 2- kambariuose, vaikui irgi negerai būtų keistenybes savo kambaryje klausytis (jei mamą pasiimt pas save). O pas mamą man su šeima kraustytis taip pat problematiška. Mes tai dabar normaliai susiremontavę gyvenam. O pas mamą kambariai apkrauti, išmest nieko neleidžia. O dar ir neleidžia man ten būnant langų atidaryt, ar vandens leist... Va taip . Ir taip blogai ir anaip blogai. Galvojau namą nupirkus tos erdves daugiau butų, turėtų kiemą savo kur išeiti ir pasėdėti ir man taip lengviau, nereiktų lakstyti (jau ant kuro vien kiek pinigų išeina). Jau nebešneku apie tai, kad asm gyvenimo kaip ir neturiu, negaliu net miegoti ramiai, vis galvoju kaip mama... O ji pati niekur iš namų aišku neeina, o jei išeina - tai juodais rūbais eina susinervinusi pas kaimynus, vaikšto kieme, tipo jos dukrą papjovė, sūnų nušovė... . Tai va taip nekaip pas mus yra. Bet dar sakau ačiū Dievui, kad mama savo kojom vaikšto(nors ir po savo butą). Bet jau su tuo manęs neatpažinimu tai labai baisu . Man mama anksčiau pasakojo(na kai buvo neligonis), kad jos mama sirgo vėžiu ir mirė jauna, tai ji mano mamos (dukters savo mažos) prieš pat mirtį nepažino . Tai jau visokių negerų minčių prisigalvoju .

kaip sunku tai vaje vaje...
as irgi slauga gavau tik per psichikos centrus, sutvarke dokus veziua i komisija ir dave... trim metam, po tryju metu matysiu kaip bus.
manoji istisai praguli, neidomu jai niekas, nei tv, nei radijas,nei sedeti nenori, pasodinu pati atsigula... nieko ji nenori. nuvedu pavalgo pati,aisku su pirstais,i vc ir nuvedu,kartais ir i lova padaro. va taip ir varsgtam. buna irgi priismena viska is anskciau klausia kaip gyvena, bet to zmogaus jau gyvo nera. bet kolkas zmones pazista. i lauka irgi nenori eiti, visur priestarauja, viskas negerai, jai gerai tik guleti. bijau lb pragulu, perku tepaliukus, pagalves grikiu.. na zodziu ilginu laika iki atsiradimo.
as ja pas save pasiemusi. gyvename 2k bute. tai vienas k jos, kitas musu. vargelis cia mano. dziuagiuos tik tuom kad ji rami.
pernai gryzo is slaugos, tai men laiko buvo lb nerami,diena,nakty bludindavo.
o vaistuku jokiu kaip ir negeriam, turim jei ka kaptoprilo. dar geria pleciancias kasdien. ir perku ginkobilus ir t.t... visokius vit geria....

Labai gerai, kad turi galimybe nors kuriam laikui perleisti ligonio prieziura kazkam kitam, mes tokios galimybes neturime... Musu mociute viena buti nebijo, kartais atrodo, kad ji net ir nepastebi musu, kartais atnesus valgyti turiu atimti knyga (ji labai daug skaito, kas keisciausia anksciau jai reikejo akiniu, dabar skaito be akiniu) aisku skaito balsu, nezinau ar supranta ka skaito.


Nusiraminkite, stresuodama del to kad vienu ar kitu metu mama jusu nepazista jus nieko nepakeisite, tik sau sveikata ir nervus gadinsite.
Mes tiesiog dziaugemes, kad fizizkai mociutei nieko neskauda apart sanariu, o del to, kad protas krinka... skauda mums, o mes, mes jau kaip nors...

teisingai gute pasakyta.

Sveikos, mielosios!
Paskutinės žinutės neramina, ypač cambalos. Labai daug pergyvenimų.
Apkabinu jus visas. Gyvenimas sunkus, ypač, kai dėl liginio kenčia kiti šeimos nariai, kai reikia eiti kryžiaus kelius tam, kad gautum tikrai priklausančius slaugos pinigus. Laikykitės. Ieškokit sprendimų, jų neradusios nepasiduokit. Pailsėkit, palepinkit save. Jei jūs sugriūsit, kas tada pasirūpins ligoniuku. O tokių atvejų yra. Guoskitės čia, kiek tik širdis geidžia. Neturintiems tokių ligonių sunku mus suprasti.
Stiprybės