Na, tai žinai - naujas žaisliukas.
Jurzole, kai klausei, dar neturėjau naujo žaisliuko.
Bet nuomonę apie "Knygą apie san Mikelę" vis tiek spėjau išsakyti.
Taigi, beveik metų sensacija: baigiu skaityti
Akselio Miuntės Knygą apie San Mikelę. Didžiausiam mano pačios nustebimui knyga be jokių išlygų patinka. Brūkšniukas sakė, kad gi čia ne iškrypus knyga, bet aš manau, kad iškrypus, tik į kitą - gerąją - pusę.

Knyga perdėm idealizuota, romantiška, jausminga, dvasinga, trykštanti sveiku humoru (ojojoi, kiek kvatojau vietomis

) ir autoironija. Daug spalvingų, gyvų personažų, filosofinių pamąstymų egzistenciniais klausimais, subtiliai komiškų situacijų, radikalių įžvalgų. Ir nėra jokių aštrių "kampų". Estetiška, humaniška, subtilu.

Ne veltui knyga ir mūsų
skaitmeniniame amžiuje (ironizuoju
) tebėra populiari.
Nors Darius Pocevičius tada dar nebuvo gimęs, bet, manau, būtų skyręs kokias
LLLLL.
Papildyta:Marakeš, po šitos jamsiu "Ritualus", pažadu.