Knygų skaitytojų klubas, 78 tema

Ne į temą, bet dūšia džiūgauja
Šiandien buvo graži popietė. Kas galėtų pagalvoti, kad jau gruodis?..

Bangelės... mūsų Lota negali nesigrožėti...


Nemuno skardis


Čiurlių namai


Už tai nieko nepaskaičiau.

Tavo Lota turi islavinta estetini skoni, kaip seimininkai
Tikrai grazu.

Klopedija,pasakiskos foto

Grįžti prie ištakų? Gražu. Ir tikrai nepanašu į gruodį. O kokį žaisliuką įsigijai? Smalsu...

Atnešu jums truputį prieškalėdinės nuotaikos...



... ir ataskaitą apie perskaitytas knygas

F.Forsyth "The Day of the Jackal" (Šakalo diena). Puikus "senoviškas" trileris, be jokių išsidirbinėjimų, jokių nereikalingų žiaurumų, jokių sudėtingų psichologinių portretų. Veiksmas vystosi, rodos, visai negreitai, be didelių dramų, o vis tiek įtraukia ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Įtampos nemažina net tai, kad iš anksto žinai, kokia bus pabaiga. (Siužetas - apie fiktyvų pasikėsinimą į Prancūzijos prezidentą Charles de Gaulle, kuris, kaip žinia, mirė savo mirtim.) Kas neskaitėte, rekomenduoju.

Ian McEwan "Amsterdam". Sutinku su Numenor, kad tai yra juodosios komedijos žanro knyga. Iš pradžių bandžiau skaityti rimtai nusiteikusi, bet jau nuo pirmųjų puslapių herojų mintys ir poelgiai ėmė darytis keistoki, kol galų gale susigaudžiau, kad išsidirbinėja McEwan. Tiesa, nelabai supratau, ką šia knyga norėta pasakyti. Na pasityčiota iš per daug susireikšminusių menininkų ir visuomenės veikėjų, patrauktas per dantį eutanazijos įstatymas, pasilinksminta politikų sąskaita. Smagus elegantiškas skaitinys gavosi, bet jei buvo ten gilesnė mintis, tai aš jos neradau. O ta absurdiška pabaiga man kaip tik patiko. Neįsivaizduoju, kaip kitaip buvo galima šią knygą užbaigti.

Sophie van der Stap "Een blauwe vlinder zegt gedag" (Linkėjimai nuo melsvos peteliškės). Autobiografinės knygos "Mergaitė su devyniais perukais" tęsinys, bet šįkart knyga tik iš dalies autobiografinė. Po sunkios ligos (reta vėžio forma) pasveikusi Sophie nebežino, ką toliau daryti su aukštyn kojom apvirtusiu savo gyvenimu, nuo vėžio miršta jos draugė Šantal, ne į tą pusę krypsta romanas su gerokai už ją vyresniu vedusiu vyriškiu... Mėgindama pabėgti nuo savo praeities ir surasti takelį į ateitį, Sophie keliauja po pasaulį - Ispanija, Brazilija (o gal Argentina, jau nepamenu), Nepalas, Honkongas... kol pagaliau vėl grįžta namo. Įdomu buvo skaityti apie kelionės nuotykius, bet gausūs ir išsamūs pamąstymai apie gyvenimą ir mirtį pasirodė nuobodoki. Suprantu, kad pačiai Sophie tai labai aktualu, bet gal tokias mintis reikėtų geriau patikėti dienoraščiui? Nors Sophie likimo draugams ši knyga gal ir labai tiks ir patiks. Man gi ji pasirodė tik vidutiniška.

Margaret Atwood "The Handmaid's Tale" (Tarnaitės pasakojimas). Ačiū langanai, paminėjusiai šią knygą, kitaip tikriausiai būčiau neatkreipusi į ją dėmesio gausioje elektroninių knygų kolekcijoje, kurią parsisiunčiau iš interneto savo skaityklei. Knygą apibūdinčiau kaip šiurpiai įtikinančią antiutopiją. Rodos, žinai, kad viskas ten išgalvota, o skaitai ir šiurpuliukai per nugarą laksto. Veiksmas vyksta 20 a. pabaigoje (knyga parašyta, berods, 1984 m.), Gilead valstybėje (kažkada tai buvo JAV), kur kiekvienas visuomenės narys turi griežtai apibrėžtą vietą nekintamoje hierarchinėje sistemoje, kur labai daug kas draudžiama, kur galioja mirties nuosprendis už praeityje padarytus veiksmus, kurie dabar yra paskelbti nusikaltimais, ir kur moterys neturi praktiškai jokių teisių ir jokių privilegijų. Tačiau permainos įvyko dar taip neseniai, kad dauguma moterų vis dar prisimena anuos laikus - kai jos galėjo dirbti, turėti banko sąskaitą, pačios nuspręsti, tekėti ar skirtis... Bet neapsirikite - tai nėra knyga, skirta vien tik aršių feminisčių niūriausioms fantazijoms patenkinti. Knyga kapsto kur kas giliau, moterų priespauda - tik viena jos temų. Juk ir tokių visuomenių, kurios veikia tokiu pačiu principu, kaip aprašytasis knygoje (nors detalės gal ir skiriasi) netrūko nei tuomet, nei dabar. Ir ar tikrai taip jau neįmanoma, kad demokratinė (bent jau ant popieriaus) valstybė, susidarius ekstremaliai situacijai, staiga pavirstų absoliučia diktatūra? Iš pirmo žvilgsnio - taip, neįmanoma, bet... Puiki knyga, klasika, nei kiek nepasenusi nuo to laiko, kai buvo parašyta. langana, kiek pamenu, skaitė (o gal klausė) rusišką vertimą. Ar yra lietuviškas, nežinau. Labai rekomenduoju.

Zita Čepaitė "Emigrantės dienoraštis". Suskaičiau per porą dienų. Autentiški pasakojimai apie lietuvių emigrantų būtį ir buitį Londone. Patiko autorės stilius, patiko ir tai, kad jos pasakojimuose nėra piktumo ir kategoriškumo. Ji tiesiog pasakoja, ką matė, patyrė, ir kaip jai viskas atrodo, niekam nebrukdama savo nuomonės. O aš skaičiau ir svarsčiau - emigrantė aš ar ne? Nes gyvenu ne tik kitur, bet ir visai kitaip. Todėl šią knygą skaičiau daugiau kaip egzotišką pasakojimą apie man nežinomą ir nesuvokiamą gyvenimo būdą. Bet įdomu buvo.

Truman Capote "Other Voices, Other Rooms" (Kiti balsai, kiti kambariai). Pirmasis Capotes romanas, kuriame pasakojama apie paauglį, motinai mirus, persikėlusi gyventi pas tėvą, į apgriuvusią plantaciją Amerikos pietuose. Keisti plantacijos gyventojai, paauglio išgyvenimai ir sielvartai, noras būti mylimam, bandymas perprasti keistą suaugusiųjų pasaulį (o tie suaugusieji, su kuriais susiduria berniukas, yra tikrai labai jau neįprasti egzemplioriai). Per visą knygą kuriama keista nerimo, sapnų ir haliucinacijų atmosfera. Labai gražūs, niūriai poetiški Pietų gamtos ir gyvenimo būdo aprašymai. Tipiškas ankstyvasis Capote. Labai maloniai suskaičiau, nors kad ypatingai sužavėjo, nepasakyčiau. Kažko pritrūko... gal brandos? Vis dėlto pirmoji knyga...

Sveikos
Prisiduodu, kad kurį laiką forume būsiu kaip jaunas mėnulis, o ir tai daugiau skaitysiu jūsų postus, o ne rašysiu savuosius.
Šiuo metu grožinei literatūrai laiko nelabai yra, dabar laisvomis minutėmis skaitinėju apie kūdikių priežiūrą

Kokie zmones ir kokios naujienos! Sveikinu! Jau kelinta diena ruosiuosi tyliai ko nors pasiteirauti, ar naujienu dar ner, nes lapritis taigi baigesi...

Sveikinimai

Helianta, nuoširdžiausi sveikinimai

Helianta, sveikinimai

kol klopedija manęs nepasivijo, prisiduodu su perskaitytais C. Nooteboomo "Ritualais". Pradžioje sužavėjo, vėliau joje pasimečiau, ir tik į pabaigą grįžau į doros kelią – tokie mano nuotykiai su ja, o knyga plonytė, nė 200 psl nėra. Spėju, kad tą mano pasimetimą lėmė tai, kad skaičiau ją važiuodama į darbą ir iš jo (gabaritai tam tinkami pasirodė) – o "Ritualai" ne iš tokių, su ja taip elgtis negalima, ji reikalauja atidaus skaitymo. Todėl manau, kad atsiprašysiu jos ir vėliau perskaitysiu dar kartą iš naujo. Manau, kad tada ji man patiks visa. Nes parašyta meistriškai, gerai išversta ir tema man patiko. Tiek trumpai, versija spaudai bus ketvirtadienį, jei kam įdomu

ir pabaigai citatų:

"Atmintis yra nelyg šuva, kuris gulasi, kur jam patinka"

(...)

„Kas gi, tiesą sakant yra vardai? Kuo ką tik įvykęs nutikimas pasikeistų, jei jis žinotų merginos vardą? Niekuo, bet jam vis tiek rodėsi, kad laikai, kuriais be vardų galima gultis vieniems su kitais į lovą, yra kažkokie netikę.“

(...)

„Miegas yra nesąmonė. Keistas ir nieko nereiškiąs nebuvimas. Kažkuris iš žmonių, kurie tu pats esi, ilsisi, o visi kiti lieka budėti. Juo mažiau žmonių esi, juo geriau miegi.“

(...)

Inis prisiminė kartą su draugu rašytoju lankęsis Psterhauto benediktinų vienuolyne. Rašytojas, niekados nebuvęs pernelyg šnekus, valandų valandas žvalgėsi aplinkui, o galiausiai paklausė seną vienuolį, "ar jis niekados nenorėjęs iš čia išeiti". Klausimas senojo vyro visiškai nenustebino, o atsakymas nuskambėjo akimirksniu: "Paskutinį kartą to norėjau 1929 metais, kai sugedo šildymo sistema." Jie visi ėmė nuoširdžiai juoktis, bet tada vienuolis paklausė rašytoja:
- O jūs? Čia, ko gera, ne pirmasis jūsų aplankytas vienuolynas. Ar niekad nenorėjot gyventi vienuolyne?

Ir šis atsakymas buvo pribloškiamai paprastas, ir Inis jį gerai įsiminė
-Mano vienuolynas yra pasaulis, -atsakė (...)

Helianta, sveikinimai.

Marakeš, dar negreit Tave pasivysiu. Man lėtai skaitosi.

Puikiai

ji iš tikrųjų tokia yra, lėtam skaitymui