Man jau per daug...

Pagalvokit, kada gyvenime buvote laimingiausia? Kas tokiomis akimirkomis uzpildydavo ta tustuma? Man pasirode, kad dabar jus ieskote, bet dar negalite sau ivardinti nei kas jus daro nelaiminga nei ko reikia, kad viskas pasikeistu. Stebekite save, aplinka kol kas ir nedarykit skubotu sprendimu. Geriausi sprendimai priimami tada, kai kazka nusprendus tarsi akmuo nuo sirdies nusirita ir norisi kuo greiciau tai padaryti. Jus stovite kryzkelej, bet dar nezinote, kur norite eiti.
Jusu mama gyveno(-a?) nelengva gyvenima. Ka jai butumete patarusi, kad nebutu no nuovargio, pilkumo jos gyvenime?
Jus esate labai pavargusi dabar - nuo to, kad negalite daryti to, ka noretumet, nuo vaiku ligu, barniu, nuo savigrauzos. Jums reiketu kazkur visa sita nuovargi islieti - kalbantis, gal sportuojant (sokant?), pakeiciant aplinka.

Yra posakis:kai rodosi,reikia zengnotis...

Pirma,postas ne jums buvo skirtas,antra,advokatauti nereikia ir trecia,nuomone issakyti turi visi teise,taigi...
Papildyta:



Jums seima asocijuojasi su pykciais,apsikumsciavimais...ir seimoje,ir koletyve,reikia siekti darnumo,kompromisu...taip,reikia maitintis sveikai,nes tai priklauso ir vaiku sveikata...o jums tai atradimas...zmogaus visas gyvenimas yra kazko siekiamybe...jums tai smulkmena...

mano dukra irgi sirgo iki mano skyrybu su vyru. Gana daznai. O dabar per paskutinius penkis metus vos porakart sugripavus buvo. Pagaunat minti? Augant tokioje aplinkoje nera ko noreti, kad vaikai nesirgtu. Ir nesakykit, kad viskas dabar gerai. Vaikai laimingi kada laimingi ju tevai. Ar jus ABU laimingi? Vaikai viska jaucia, patikekit....

hhmmmm..... as buvau pamirsusi sia teorija.

šauniai pasakyta su tokiom mintim ir aš save palaikau. O pati geriausia visų blogų pabaigų pradžia - supratimas, kad būtina MYLĖTI SAVE. Sau turi būti NR. 1, kitaip nieko nebus, tik po sunkių skyrybų labai aštriai pajutau posakio "Nuvarytus arklius nušauna" prasmę. O temos autorei - santuoką nutraukti gana paprasta, ją išsaugoti - daug sudėtingiau.

jei nepaslaptis, kiek jums metu?

Man 26-eri
Geras klausimas, kada buvau laiminga, man rodos laimingiausia būnu, kai nueinu į universitetą tikriausiai, nes labai gerai mokausi Manau, gal tai yra todėl, kad aš įpratus, nežinau kaip išsireikšti, gauti įvertinimus, o dabar... kaip gali įvertinti mamos darbą, jei galima taip pavadinti? Juolab, kai vaikai nuolat serga. Ir aš tikrai kartais pagalvoju, gal jie serga dėl susikločiusios padėtie namuose... Man patiko patarimas dėl darbo vakar vakare išsiunčiau kelis CV

nezinau, gal man pasiseke, gal esu gimusi su marskineliais, bet niekada neteko siuntineti jokiu CV niekur del darbo, visada sulaukiu pasiulymu. Darbo yra. Reikia tik zinoti ko nori.

Kaip išsaugoti tą santuoką, kai rūpi tik pačios reikalai ir meilė sau?
Manyčiau, kad reikia rūpintis ne tik savimi ir savo ego, bei susikurti tokią, kaip čia pasakius, pseudo aurą ar ką, kad visos planetos turėtų suktis tik apie vieną žmogų. Reikia suvokti, kad harmonija ne tik vienas žmogus, bet visuma. Kartais problema ta, kad nebemoka ir nebenori mylėti savo šeimos, nenori rasti to rakto, kuris padėtų atrakinti tas užsiblokavusias duris.

Kita situacija. Vyro nemyli ir nemylėjo, bet tuokėsi, gimdė net du vaikus ir tris nekaltus žmones pasmerkė nemeilei. Gal verčiau reikėjo darytis abortą, tuo laiku, kai dar buvo galima pakeisti ne tik savo, bet ir kitų gyvenimo kryptį, likimą. Ir nutraukus VISKĄ, atversti naują baltą lapą ir pradėti naują istoriją. O jei jau ryžaisi, tai po velnių, susitaikyt su tuo ir atrasti naujų jėgų, spalvų, ryžto, galų gale tie pokyčiai, kurių nesinori, tai išdava, kad viskas iš esmės tenkina, tie kertiniai santuokos drambliai. Tik reikia noro, pačiai imti iniciatyvą į savo rankas, save pačią, ir išmokti mylėti šalia esančius. Atrasti tuos geruosius punktus, vardan ko visa tai, ir puoselėti tuos punktus. Daugybė šeimų gyvena ne meilės ar aistros ryšiu (ir kas po velnių ji yra), o kitokių siūlų surišti. Aistra, ji ne amžina, galima numalšinti tą poreikį su kažkuo kitu. Bet tai pikantiškas gurmaniškas patiekalas. Vien juo negyvensi. Buitis, rutina visus santykius atveda į tą patį tašką, galų gale atvažiuojama į tą patį rezultatą.

Jei jau yra ryžto skirtis ir draskyti tokį darinį, koks dabar, tai tik dėl nepaprastai svarbių santykių, kurie būtų to verti.

O apie vaikus. Taip, juos gali auginti betkas, auklėti betkas, bet tavo vaikai niekam nerūpi, tik tau pačiai. Nei vienas svetimas jų taip nemylės, kaip savas. Traumuoti vardan kažkokių ten vizijų, silpnumo akimirkų, tai taip egoistiška. Seksas kažkur, atsipalaidavimas nuo kažko, tebūnie, kažkam reikia praskaidrinti tą nūdną kasdienybę. Bet šeima yra šeima, tėvas, motina. Na nežinau. Iš dyko buvimo draskyti šeimą - tai atsakomybės stoka ir plevėsiški užmojai.

Paprastai. Kai jie sveiki neislenda is darzelio, o mama dirba megstama darba. Bet jus teisi, jusu vaikai serga del visos situacijos. tai nera persalimas del persalimo, tai ju psichosomatiniai susirgimai. Kai jus lakstysite ir sypsosytes - jusu vaikai nustos sirgti. Kai vaikai nezino kaip ir ka pasakyti, bet tik jaucia atmosfera, jie isreiskia tai per susirgima - tai ju baimes buti paliktiems, demesio trukumas, tevu skyrybu atitolinimas ir t.t. tuo labiau, kad jie mato/jaucia tevu nepasitenkinima. kai abu tevai, nesvarbu ar kartu ar atskirai skleis lengva atmosfera, kai jie bus patenkinti - vaikams nebebus baisu del ateities, jie tiesiog nusiramins ir nustos sirgti.


jums laaabai pasiseke. tikrai. jus viena ant milijono, tikriausiai.

viskas yra teisinga, bet yra vienas bet - santuoka issaugoti ir stengtis del jos turi noreti ABU uz tai atsakingi zmones.
Papildyta:

paprasciausiai reikia eiti savo keliu. atrasti save. o ne ieskotis darbo tik del to, kad "kazkur" dirbti ar del to, kad "reikia is kazko gyventi". tas pats liecia ir gyvenima su kitu zmogum. nesuprantu ir nepateisinu gyvenimo kartu del vaiku ar del to, kad nera kur iseiti ar "visi taip gyvena', "kitur dar blogiau". Savo silpnumui galime rasti daug priezasciu, bet nei vieno pasiteisinimo....

Subjektyvi, gimdydama dukrą, aš galvojau apie tai, kad reikia žmogui suteikti šansą BŪTI. Kuri blogybė mažesnė: ar nebūti visai, ar užaugti be mamos? Mano vyras labai norėjo, kad gimdyčiau ir apsispręsdama aš galvojau apie tai, jog vaikas mūsų abiejų ir aš tiesiog negaliu jo išmesti galvodama apie tai, kad svarbiausia aš. Mano vyras labai norėjo sūnas, dabar jis ir jį turi. Vaikus jis labai myli. Vis dėlto savo jėgas pervertinau, nesitikėjau, kad bus taip sunku. Ir nežinau ką daryti toliau... Ar man tiesiog išeiti, suprantant, kad galiu būti tik sekmadienine mama, kad ne man turėti šeimą, nes aš nemoku mylėt, nemoku pasiaukoti tiek, kad būdama laiminga taip besąlygiškai rūpinčiausi kitu. Ir aš ieškau atsakymo: ar taip nutiko todėl, kad buvo laikas, kai mane pavedė pats brangiausias žmogus mano vyras? Ar iš tiesų, ne man visa tai? Nes prieš čia parašydama aš tiek kartų bandžiau tame įžvelgti prasmę ir grožį, man nepavyksta ir kiekvienas rytas prasideda mintim "ir vėl tie namai, vaikai..." Aš noriu, kad visiems būtų kaip įmanoma geriau, bet jaučiu, kad pati šitaip gyventi jau nebegaliu.