Pavydus vyras

Mano dar tada buves vaikinas,kai mes draugavome buvovo baisiai pavydus.Taip gavosi,kad po keliu darugystes menesiu man teko isvaziuoti dirbti i JAV,o jis liko LT.Tai pirma manes pavydejo tokiam jaunam (fainam beja ) vaikinukui,pas kuri ir dar jo viena drauga gyvenau.Nors pagrido jam tikrai neuteikiau,nes mylejome vienas kita iki ausu ir man neistikimybe tai kazkas nezmonisko.Niekad negaleciau isduoti savo vaikino ar vyro.Vienu zodziu,mano pasamoneje tai labai zemina pati save ir kita,bet itarimu is savo meiles tada susilaukiau.Vale,kiek teko teisintis ir man,ir tam vargseliui,nekaltam gerieciui .Juoas ima,bet kai jis isvaziavo i LT,tai eme mane itarineti su kitu vaikinu,nors jau dirbau ir gyvenau pas kitus zmones.Kai per viena ipatinga svente jis suzinojo,kad vienas vaikinukas labai susidomejo manimi,nors as jam nedaviau nei jokios vilties ateiciai,tai maniau vaskiniais sparnais atskris i JAV,kad tik mane issaugoti,bet ir vel tik nervus isgadino,nes AS TAI JUK NIEKO NENOREJAU KITO APART JO PACIO.Dabar net juokas ima,bet kada pradejau dar kitame darbe dirbti,susipazinau su tokiu juodaodziu vaikinuku,kuris dirbo toki pati darba,kaip ir as.Tai buvo be galo sunkus psichologiskai ir fiziskai pakeliamas darbas,o dar atsizvelgiant i tai,jog ir gyvenau su tuo priziurimu zmogumi istisas dienas ir naktis,budama pastoviai viena,be jokiu savuju zmoniu.Juk tuomet norisi su bet kuo pasisneketi,kad stogas nenuvaziuotu nuo vienatves.Bet ir tai tapo pretekstu mane itarineti.Bet kieciausiai tai buvo,kai mane pradejo itarineti ,kad as lyga kazka tenai ne gero veikiu su seimininku,kuriam 73m. .Na kaip jums?! Niekados,pabreziu,niekados neuteikiau jam jokios dingsties manimi abejoti.Visi vaikinai,lietuviai su kuriais man teko susidurti toje salyje,akimis ir ausimis karpe,kaip gali buti tokia istikima mergina siais laikais,bet as buvau,o manajam vis vaidenosi,kad as su kazkuo galiu pabegti.Vispatie,as kai pamenu,kiek man jis nervu isede,tai baisu net darosi.Man ir taip budavo taip sunku,as taip stengdavausi sripriai laikytis,tai jis vietoj to,kad mane palaikytu,kai snekedavome telefonu,tai jis nervus gadindavo.Kartais numesdavau rageli pasakiusi,kad daugiau nebeskambintu ir prapliupdavau verkti,bet MEILE daro savo,po keliu sekundziu jo vel taip troksdavau,kad regis zeme apversti galeciau.Be galo MYLEJOME vienas kita .Tai stai taip prabuvau apie 8men. ir netverusi musu issiskyrimo grizau i LT,pries pat jo gimtadieni .Oi net nereikia pasakoti kur tada dingo visas jo pavydas.Bet po keliu dienu ir vel mane pravirkde pasakydamas,kad nezinia ka as dar slepiu tenai ir ,kad laikas viska parodys.Taip supykau tada,kad maniau padariusi klaida,jog grizau pas toki nepasitikinti zmogu.Laikas nusistovejo ir kai ant musu ranku jau gulejo mazytis meiles vaisiukas,tada ratas apsisuko antraip .Jis daug dirbo,o as daug laiko leidau namie,nes juk auginau musu maziuke.Va tada ir pamaciau is kur verda pavdas ir itarinejimai-ogi is niekur neisejimo,mazos,urdaros veiklos ir turejimo laisvo laiko mintims.Tada as emiau nesamones sneketi,kol viena diena pagavau save,jog elgiuosi lygiai taip pat,kaip jisVa tada ir sustojau,nes pamaciau,kaip ji nerviskai tai veikia ir kaip durnai atrodau pati.
Siais metais jau bus 5m.,kaip mes susituoke ir to kvailo pavydo tikrai nebeliko nei is vieno puses.Buna,kad kuris ka pasakome,uzpykstame,bet ,kad kas diena zmogu itarineti su kiekvienu,taip nebera.Tai taip va .
Papildyta:
Atsiprasau,per skubejima pridariau begales klaidu

As irgi manau, kad del visko itarineja tada, kai pats kanors i sona daro...

Man yra buve net taip, kad bijodavau po paskaitu uzeiti i parduotuve, nes grizus tekdavo atlaikyti pavydo priepuolius.

O kartais buna isvis absurdisku situaciju! Tokiais momentais MB atrodo tikras memius! Ale jo "draugai" vos pamate mane gatveje ar siaip kokioj viesoj vietoj tuoj skambindavo ir pripasakodavo nebutu istoriju, o tas paskui ant manes issilieja . Tada jo draugeliai linksminasi ir juokiasi is jo...

Gerai tai, jog tokiu "draugu" po truputi mazeja

Sveikos, as irgi noriu prisijungti prie jusu. Maniskis be proto pavydus. Va siandien i darba neatsinesiau pietu ir nuejau pavalgyti i kavinuke, tai kai pasakiau jam-pradejo siaustis. Sako ko ten su bendradarbiais slaistaisi! Net juokinga! O apie gresiancias komandiruotes ne girdeti nenori! Sako tu nevaziuosi ne uz ka...
Stengiuosi aiskinti ir nesukelti bereikalingu neaiskumu slepdama, kad dariau viena ar kita, nes kai tai isaiskeja-buna dar baisiau.

Gali būti ir taip..
Bet aš įsitikinusi, kad pavydi tie žmonės, kurie nemyli, negerbia savęs, turi nepilnavertiškumo jausmą, arba turi tam tikrų problemų kurias slepia po pavydo skraiste, gali būti ir alkoholikai, kurie sako, kad pasigeriau todėl, kad tu ten su bendradarbiu gal mezgi romaną. Tie įtarinėjimai, kartais naudingi vyrui, kai jis neturi ką veikti, kai jis tiesiog pasikrauna energijos ėsdamas kitą žmogų, jam tiesiog malonu vaidinti auką, regzti kažkokias intrigas, jis tiesiog kaifuoja nuo visokių persekiojimų, nors pats viduje žino , kad viskas yra netiesa.
Tik stiprus ir protingas, save mylintis žmogus niekada nekels pavydo scenų kai nėra tam jokio pagrindo.

Nesuprantu as ju!... Dabar sedziu darbe ir nervuojuos, nes parasiau zinute ir neatraso.... Nei slepiu kur buvau, nei ka! Pasakau smulkiai viska ir tai blogai! Ka as padarysiu, kad dirbu vyriskoje kompanijoje

vyras gal turi priezasti nepasitiketi?

O aš manau, kad pavydas yra gerai - visada norėjau pavydaus vyro, tokį ir gavau Juk gera žinoti, kad rūpi ir kad dar yra dėl ko jam pavydėti Aš irgi pavydi, o tas bendras jausmas dar labiau sustiprina mūsų šeimą Tik nereikia be reikalo provokuoti to pavydo..

O as manau, kad pavydas, tai nepasitikejimas, paciu savimi.....zmones pavydi tada, kai bijo, kad juos gali ismanyti i "geresni, -ne". O kitas variantas kai pats zmogus, linkes "nusideti", todel ir sprendzia pagal save itarinedamas kita...
esu bendravusi, su pavydziais vyrais, tai dekoju Dievui, kad labai greit tai supratau ir atsiribojau...tai zemina , vargina ir labai bjaurus jausmas,buti nuolat sekamai, ar aiskintis del to , ko nepadarei, i net neketini daryti.

Žiūrint kaip tą pavydą išreiškia jei dėl to kyla pykčiai tai aišku nieko gero, o jei gražiai pasako as užsimena, tai juk abejingumas dar blogiau

O aš turiu bėdą bet ne dėl pavydaus diedo, o del to, kad pati pavydžiu saviškio ( nors gal gerai pagalvojus tai ne stebuklai jis ten visai ). jokių scenu nekeliu ir šiaip pati sau viena tą bjaurastį kenčiu. buvo istorija kai musų draugystės pradžioje dar su viena mergele kažkoki šakarmakar rezgė na ir po to romanėlio atskleidimo nebeišeina atsikratyti įvairiausių nelinksmų minčių. užnuodijo dušią, taip sakant. dar pakentėsiu ir gal pas kokį psichologą reiks kreiptis, nes nesinori tokį balastą tampytis, o pati nesusitvarkau.

Susitvarkysi, reikia tik laiko Arba diedo, kuris neregs "šakarmakar"

Apsibrezti pavydo ribas nesunku. Pradekime nuo to, kad normalus pavydas yra visada gerai. Kiek sunkiau apsibrezti zodi normalus, taciau laikykime kad virs normalaus pavydo jau butu kas nors panasaus i "As pavydziu, kad jis/ji tau skambina". Juk niekas negali kontroliuoti savo gaunamu skambuciu ir t.t., juolabiau zmogus is prigimties yra sociali butybe - net ir su zmonemis, kuriems nesmpatizuoja ju partneriai, jie linke bendrauti. Taigi bet kokie santykiai darbe, draugu rate ir panasiai laikytini "ne pavydo zona". Izengus i sia zona jau labai slidi situacija...

Kitas dalykas kaip reaguoja partneriai vertindami padeti. Jei net ir po pokalbio, vienas is ju lieka pavydincia puse, nesugeba realiai vertinti padeties ir vadovaujasi vien emocijomis... Tuomet vargu ar ta pora turi ateiti, nes santykiai kiekviena diena nuo to sunkes, del silpno tarpusavio pasitikejimo, vieno is partneriu silpno tikejimo paciais santykiai, partneriu ar netgi savimi. Jeigu po pokalbio audros stiklineje rimsta - tada tikrai viskas yra gerai.