Rytų išmintis ir mokytojai šudros

Kaip manote, kas yra humoras, juokas, tai yra kada juokaujame, juokiamės?
Papildyta:

Jokių.
Yra tik orientyrai.

Gal tada, kai norime atpalaiduoti psichikoj susikaupusią įtampą. Juk būna, kad smagiai pasijuokus pasijuntam kažkokie tušti, išsikrovę. Pokštas, posakis prajuokina tada, kai surezonuoja su prote esančiu turiniu, aišku, vieną žmogų prajuokina, kitą tie patys žodžiai gali supykdyti, trečias lieka abejingas. Kai galvoji, kada kažkas ima ir prajuokina ? gal tada, kai jame pamatai save, savo dalį, dažniausiai slepiamą nuo kitų? O čia kažkas kitas ima tai ir parodo, iškelia į dienos šviesą. Tada tiesiog pasijuoki iš savęs, tarsi apsijungi su tuo kitu, tokiu pačiu.

Neseniai vienam tinklalapy žmonės diskutavo, kodėl J. Erlicko parašinėjimai tokie populiarūs. Jie išsakė įvarias versijas. Ir keista buvo skaityti diskusiją, nes su mano pačios požiūriu jų nuomonės dažniausiai nesutapo

Pavyzdžiui, žiūrėdami komediją, kurioje linijiniam protui nepriimtinos situacijos, bet neliečia žiūrovo asmeniškai yra juokiamasi.

Štai tuo ir skiriasi išminčiai, kad jie taip pat paprastai ir lengvai kaip geroje komedijoje išsprendžia konfliktines gyvenimo situacijas.

Todėl išminties prote humoro nėra, nes bet kokia gyvenimo situacija yra humoras.

Galima sakyti, kad išminčiai juokauja pastoviai, o tai reiškia, kad niekados nejuokauja.

Juokas yra ekstremalus fiozologinis perėjimas iš vienos būsenos į kitą.


Tuo ir skiriasi humoristai nuo išminčių.

Kai sudėtinga konfliktinė gyvenimo situacija paliečia humoristą asmeniškai, tai humoras baigiasi, o išminčiui prasideda.

Durniai visados vertina išmintį.

Vanduo,
o kodėl tu neatsakai į kitų klausimus tau?

Juk suvoki, jog hierarchija nėra gerai. Pats išaiškinai.

Tai kodėl taip elgiesi?

Mokytojas nori atsakinėja į klausimus, nori - neatsakinėja. O mokiniai turi atsakinėti.

O jei ir jie taip pat elgsis?

Ar galvoji, jog tai neįmanoma?

Jeigu nėra hierarchijos tai kuo mokytojas skiriasi nuo mokinio?
Žinoma, kad ne rangu bet savybėmis.

Mokinio savybės

• Neturint nenumaldomo troškimo pažinti tai, kas nauja, ir bandant viską, kas nesuprantama, „rišti“ prie savo supratimo ir patirties, — tada negalima būti mokiniu.

• Užstrigus prie to, kas sena ir įprasta, ir dar bandant primesti tai kitam, negalima būti mokiniu.

• Kas įsikibęs į savo patirtį ir jos nepaleidžia, tas negali būti mokiniu.

• Kas per kiekvieną kontaktą neturi beribio tikėjimo tuo, su kuo
kontaktuoja (su žmogumi, įvykiu, nelaime, mokytoju), tas negali būti mokiniu.

• Jei žmogus be pasipriešinimo, vertinimų, bandymo suprasti priima tai, kas iš tiesų yra nauja, tai netgi nelaimės tampa guru.

• Kaip atpažinti tai, kas nauja? To neįmanoma suprasti! Suprasti — tai reiškia pririšti prie to, ką jau turi. Jei sumegsi dar vieną virvės mazgelį, vis tiek turėsi virvę, tik su dar vienu mazgeliu... To, kas nauja, suprasti neįmanoma — galima tik tikėti, neabejoti, žavėtis, trokšti... Nauja — tai už proto ribų.

• Kad suprastų mokytoją, kontaktuodamas su juo mokinys turi užmiršti apie save, sustabdyti savo seną patirtį ir ją paleisti. Beribiu tikėjimu reikia kabintis į tai, kas nauja, nes kitaip kontaktas neįvyks, senas supratimas pririš įsivaizduojamą naują dalyką prie savęs ir užpildys kitu variantu — ne nauju, o tuo, kas jau buvo.

• Mokinio kelias — tai ne tempti save į priekį, bet savęs išsižadėti per kiekvieną kontaktavimo su mokytoju momentą.

• Kuo daugiau žmogus turi erudicijos, gyvenimiškos patirties arba žinių, tuo mažiau tikėtina, kad pavyks kontaktas su mokytoju.

Kas ji ,laika, duoda ir kodel?

Vanduo.
skaitydama tavo postą, ties kiekvienu punktu norėjau kažką parašyti. Kai baigiau skaityti, galvojau rašyti...bet tiek daug reikėtų rašyti. Susikaupiau kažkokiam apibendrinimui ir... mano apibendrinimas gavosi toks:





O juk būtent šis tavo sakinys mane ir paskatino vakar parašyti savo paskutinę aukščiau esančią žinutę.

Nežinau, ar tu jauti (turiu omenyje, ar esi virš žinojimo?), jog aš lyg ir atsakiau į tavo klausimą apie humorą.
Pradėdama rašyti dabar, aš to nežinojau. Dar nesiruošiau atsakyti į šį klausimą.
Bet pajutau, jog atsakiau

Štai iš šio punkto aš suprantu, jog Mokytojas trokšta susikurti savo kloną.

Vaikų dažniausi klausimai būna "Kodėl?". Jiems juk atsakoma į šiuos klausimus. O ne vaiko "Kodėl?" kažkodėl tampa kažkuo kitu, o ne paprasčiausiu "Kodėl?".
Kodėl skirstoma į vaiko "Kodėl?" ir ne vaiko "Kodėl?"
Skirstymas į gera-bloga, gerai-negerai, gražu-negražu, teisinga-neteisinga....

???

Ir štai čia aš suvokiau, jog aš nenorėčiau būti Mokytoju. Man neįdomu bendrauti su žmonėmis, kurie man vien linksi. Mokymą/mokymąsi aš suvokiu kaip abipusį tobulėjimą, davimą ir gavimą...

Ir šiuo atveju aš net suabejojau - kas iš tiesų gauna, o kas iš tiesų duoda...

Kažkaip man čia apvirto viskas aukštyn kojomis. Davime-gavime pajutau kitokias kategorijas, apie kurias nerašome ir nekalbame, kurios yra už proto ribų...


Žmogus, priklausomai nuo laiko/amžiaus turi skirtingus mokytojus. Mokykloje mokytojais būna pedagogai. Didžioji dalis mokytojų mokykloje reikalauja besąlygiško paklusnumo. Taip ir man buvo mokykloje. Bet pasitaikė keli kitokie...
Taigi...Mokytoju man šiuo laikotarpiu tapo ne "pedagogai", o pasitaikiusi sėkmė jų įvairovės.
Aš iki šiol negaliu pakęsti baldų tokios spalvos, kokios mokykloje buvo suolai/stalai. Bet parduotuvėse jų yra, reiškia, juos gamina, ir reiškia, kad juos perka, kitaip negamintų.
Tai štai taip...
Papildyta:
Nors aš dabar ne vaikas, bet man lyg vaikui labai dažnai kyla klausimai "Kodėl?".
Ir kol jie man kyla, tol aš jaučiuosi kai kuriose situacijose vaiku, tol man yra įdomu, tol aš kažko noriu, tol aš kažko siekiu, tol aš gyvenu...

Elysa, ar esi skaičius Kastanedos knygų? Ar L. Endrius? Tie autoriai gerai parodo, kaip mokiniai "klauso" savo mokytojų. Mokytojai mokiniams liepia daryti neįtikėtinus, jokia logika nepaaiškinamus dalykus, jie elgiasi taip, kad mokinius išmuštų iš priimtų normų ir pan. Į mokinių klausimus kartais atsakoma, kartais ne, tiesiog liepiama: daryk, eik, sugauk, surask vietą ir pan.

Man įdomu štai kas: juk yra esminis skirtumas tarp vyrų ir moterų psichikos, gal todėl moteris moko moterys, o vyrai pas vyrus. Ir galvoju, kad mokinei yra žymiai lengviau mokytis su moterimi vien dėl to, kad atkrinta instinktai Nežinau, koks turi būti vyras, kad nekeltų pašalinių minčių moteriai ir atvirkščiai Arba šventasis,arba senas ir nepatrauklus Ir reikia būti labai dėmesingai savo vidui, kad pajustume gimstančią simpatiją, norą įtikti, norą būti pastebėtai, išskirtai iš kitų mokinių O net ir pastebėjus susidoroti su tuo labai sunku eina mintys "šarais" net tada, kai iš kitos pusės nėra nė mažiausio preteksto jom kilti o jei kažkoks kabliukas atsiranda ir iš kitos pusės, tai tada gero nelauk Nebent tą patirtį priimtume kaip tramplyną vidinei transformacijai, nors nemanau, kad mokinės to eina ieškoti
Įdomu būtų ir kitokia nuomonė...

Kodėl durniai visados vertina išmintį?

Todėl ir vertybė, kad jos neturi.

Tas kas naudojasi išmintimi nežino apie jokią išmintį , panašiai kaip geras nežino apie savo gerus darbus.

Kvailys ir yra pats savyje išminčius.

Išminčius ir yra pats savyje kvailys.

Jeigu norite tapti truputėli išmintingi reikia truputėli sukvailėti.

Jeigu norite tapti išminčiais reikia visiškai sukvailėti.

Svetimų klausimų nebūna, o teisingi atsakymai ir yra patys kląstingiausi spąstai.

Nieko nėra beviltiškiau kaip teisingo supratimo, žinojimo tvirtovė.

Tokie yra toliausiai nuo išminties.

Tai tokie šarvai, tokia tvirtovė, kad ją pramušti praktiškai neralu. Protingi.

Tad forumuose rekomenduojama treniruoti orientyrus, o nesistengti užsitvirtinti teisingume.

Kai kurie stengiasi sublizgėti, parodyti save, trokšta įvertinimo, ypatingo dėmesio, nori pasirodyti pranašesniais už kitus, trokšta pripažinimo, tai moterys vyriško tipo ir vyrai moteriško tipo.

Iki ribos tame nieko blogo nėra.

Bet už ribos bus treniruojama patologija, kuri paskui pasireikš gyvenimo situacijose.

Todė naudinga apmąstyti savo dalyvavimą čia.

Daugelis yra pasiruošę dalyvauti klausimų ir teisingų atsakymų konkurse, bet visiškai nepasiruošę PRIIMTI.

Priimti neįtinkančias linijiniam protui konfliktines gyvenimo situacijas ir yra teisingas atsakymas (čia bus vystymasis), o ne supratimų, žinių mąsės kaupimas ir užsitvirtinimas savo teisingume.

Tad pasitelkite protą stebėtoją , kad skirti prieštaringus dalykus, o ne užsitvirtinti savo teisingame, vertingame, svarbiausiame, aukščiausiame, reikšmingiausiame. Tai galima sulyginti su sau paminklo pasistatymu, teliks tik datą įrašyti.

Šnekančių apie nušvytimus dabar tik sparčiai daugės, skaitys paskaitas, diskutuos, skelbsis, agituos, propaguos. Visa tai simptomas to, kad dabar kiekvienas su linijiniu protu žymiai greičiau prieis ribą negu anksčiau. Panašiai kaip 15 - mečiai dabar serga jau 70 – mečių ligomis.

Tad būkit stebėtojai, nerykite žinių mechaniškai.

Pririję mechaniškai tapsite protingai kalbantys, galėsite netgi skaityti paskaitas apie išmintį, nušvytimus, nirvana, čakras, meridianus ir visą kitą, bet savo realiame gyvenime susidurę su konfliktine gyvenimo situacija būsite negebantys priimti.

Tame tyko didžiulė saviapgaulė.

Tad sąžiningumas su pačiu savimi viena iš esminių savybių trokštančiam vystytis.

Geriau lašelis tikro nei daug skambių frazių ir tuščia puikybė.

Aš ir anksčiau skaičiau, ir dabar dar kartą perskaičiau apie moterų tipus. Ir tada ir dabar aš savęs neradau nė prie vieno tipo (turėčiau daryti miksą - trečią tipą )

Taigi...maldų nekalbu, nė į vieną tipą neįtelpu...

Man belieka tik mirti iš juoko :D

Iš juoko pačios iš savęs