Rytų išmintis ir mokytojai šudros

O kokie būtų tavo atsakymai, Vanduo?

Aš atsakymų nežinau.

1.Kaip jis taip galėjo!! Mane pažeminti ir įskaudinti. Juk jis mano vyras!! Kuo ji geresnė už mane?! Kodėl jis taip su manim padarė kai aš dėl jo šitiek paaukojau! Jis kiaulė,jis nevertas manęs. Aš jam niekada neatleisiu!!!

2. Žmogus laisvas rinktis. Jei po to jis nuspręstų pasirinkti kitą moterį, aš jį "paleisiu",kad jis būtų laimingas. Jei jis liktų su manim,stengčiausi suprasti ir atleisti.

3. Pirmu atveju kalbo egoizmas,antru atveju kalba širdis. Mylinti širdis supranta ir atleidžia. Ko negali protas.

Kiek man teko matyti tokių situacijų iš arti ( o iš arti ne kažin kiek ), visais atvejais man atrodė, kad virš visko labiausiai dominuoja fantazija. Žmogaus fantazija tampa labai laki, ji neabejotinai savyje paverčiama tarytum realybe, žmogus pradeda labai tuo domėtis. Tai greitai pastebi aplinkiniai, pikantiški dalykai žmonėms labai patinka, tuoj atsiranda daug "pagalbininkų", pas kuriuos tais klausimais taip pat išsibujoja fantazija. Prie nuosavos fantazijos prisideda svetimos fantazijos, o svetimos - tai jau "faktai".
Ir kai man jau pateikdavo faktus/įrodymus, aš visvien savyje likdavau su savo nuomone, jog tai didžiaja dalimi yra fantazijos. Asmeninių tyrymų tokiais klausimais niekad neatlieku. Neturiu tam polinkio. Bet kodėl aš lieku prie tokios savo nuomonės, nė pati negaliu sau to atsakyti.
Ir tos fantazijos fantaziją gali paversti jau ir tikru faktu - na, mechanizmai čia gali būti keli, bet tai jau nesvarbu.

Suprantama, egzistuoja ir kitokios, tikros situacijos. Bet kažin kokią dalį procentaliai jos sudaro...?

Todėl aš ir negalėjau atsakyti į šiuos klausimus. Nes nežinau, kokiam protui reikia priskirti fantazijas.

O vėliau pabandžiau pamąstyti taip - tiksliau iš viso to man iškilo klausimas - o koks protas kitais klausimais dominuoja tuose žmonėse? Ir... ant staigiųjų negalėjau atsakyti. Nes niekad nebandžiau jų stebėti, vertinti (šis žodis šiuo atveju panaudotas kita prasme, nei čia aiškinamas) iš tokios pozicijos - kokio proto veikimas juose dažniau dominuoja.

Na, asmeniškai man čia viskas aišku, gal tik taip atrodo, kad aišku, bet aišku Kasdieninis protas kenčia susidūręs su panašia situacija, patiriamas visų pirma pažeminimas. Proto reakcija priklauso nuo žmogaus charakterio, kažkas gal liūdės, kažkas pyks ir keršys, man visų pirma tai būtų pažeminimas. Ir tada, kai jau nebegali niekaip susitaikyti ne su situacija, o su jaučiamu pažeminimu, tarsi kas viduj nutrūksta, plyšta ir akimirksniu atsiranda lengvumas su sekančia mintim: na tai kas? tegu kalba/daro/eina ir pan., priklauso čia nuo situacijos. Supranti, kad vidum su tuo jau nebesusijęs, atsiranda džiaugsmas, toks savaime.

Šiaip tai labai gerai, kad klausimai susieti būtent su santykiais. Tarkim, aplinkoj yra kažkas, kas erzina, na, kad ir kiaurom dienom zyziantys vaikai, bendradarbiai, rutina, artimas žmogus. Jei protas pajėgus suprasti, pastebėti, kad kyla susierzinimas, tai kur reiktų kreipti dėmesį, į ką? Stebėti susierzinimą? Nes jei apsimetam, kad tai neerzina, susierzinimas kyla dar stipriau, tada jau ir ant savęs tuo pačiu, kad susierzinom. Arba kita situacija, kai kažkas iš aplinkinių pratrūksta ir išpila savo pyktį tiesiai kitam ant galvos, ką reikia pastebėti tokiu atveju savo prote? Kaip šiuo atveju?

Neperseniausiai užkandžiaujant man sako - papasakosiu tau pikantišką istoriją (situacija ir žmonės man gerai pažįstami) - na žmogus pagal bendrai priimtus vertinimus ir vyraujančią visuomenėje nuomonę vienareikšmiškai elgiasi kaip "avinas".
Manęs klausia - o kaip tu elgtumeisi jo vietoje?
-...na, net nežinauuu...turėčiau gerai pagalvoti, kad atsakyčiau...
- Aš tai taip nesielgčiau.
- Tada gal tau reikėtų permąstyti, ar neturi savyje kerštingumo pradų... , - sakau.
- Ne, aš nesu kerštingas.

Taigi..., jei man pačiai būtų iškilęs klausimas, kaip aš elgčiausi, būčiau "avinu", ar ne, aš pasiieškočiau teorinės dalies pas Vanduo apie kerštą/kerštingumą ir gerai pasinagrinėčiau.

Aš egoizmą keisčiau į kerštingumą.

Ačiū, atsakymus jau radau


Viskas labai paprasta- pasireiškė arba ne. Dar esu pastebėjusi, kad būsena pasireiškia tada, kai nukreipiamas dėmesys į kokį nors dabar daromą darbą.

Aš čia pajutau pesimizmą
O pesimizmas juk destruktyvi jėga.

Pesimizmą žodžiuose žmogaus, kuris yra įvaldęs begalę dalykų žymiai geriau, už didžiąja žmonių dalį!

Mokslo ir technikos progresas buvo visada. Tai priklauso nuo žmonijos startinės padėties. Visais laikais buvo besiskundžiančių "mokslo ir technikos" progresu. Tarkim kažkas išrado televizorių, o kažkas jį vadino "velnio išmislu". Juk šiandien žmogaus šis išradimas nebeerzina ir nebevargina. Bent jau kaip progresas. Žmogaus smenys prisitaikiusios natūraliai.

Tik štai pavojų bent aš matau tame, kad per paskutinius 40 metų išradimų ir "progreso" kiekiai lenkia greičiu žmogaus smegenų gebėjimą prisitaikyti prie jų. Iškyla pavojus daugeliui "išprotėti", kaip tai vadina liaudis ar psichiatrai. O ką liaudis ir psichiatrai vadina "išprotėjusiais"? Tuos, kurių yra mažiau, kurių yra mažuma. Juk net visus genijus vienas ar kitas psichikos ligų specialistas yra įvardinęs šizofreniku.
Ir jei kiekybė persisvers į kitą pusę ? Jei mažuma taps tie, kuriuos mes šiandien vadiname normaliais žmonėmis? Psichiatrams tektų persikvalifikuoti į lygiai priešingą šiai dienai veiklą.

O tada tai būtų "mokslo ir technikos progresas" !!!

Dabar tai dar žiedeliai

Galvoju, jog tai reiškia, kad tau kitų nuomonė yra svarbesnė už savo pačios nuomonę.

Man, manau, tai būtų paskutinėje vietoje. O gal ir visai apie tai nepagalvočiau. Ko gero - visai nepagalvočiau, nes skaitant, ši vieta mane nustebino.

O ar "suprantu" ir "aisku" yra vienas ir tas pats?

Nežinojimas yra tamsa, o žinojimas dar didesnė tamsa (Laodzi)

Žinojimą galima sulyginti su pasiklydimu miške.

Žinios tebus tik ne tikslus komposas rodantis kryptį, bet ne namai.

Kelyje iki namų gali tykoti rūkas, daug pavojų, pinklių, spąstų, išbandymų.

Kad ištraukti save iš emocinės duobės, juodos gyvenimo atkarpos, neigimo būsenos proto su žiniomis ir teisingais supratimais nepakanka.

Dar blogiau - žinios, patirtis naujoje situacijoje gali tapti netinkančiu trafaretu.

Situacijos gyvenime netikėtos, o žinios, supratimas, patirtis visados vakarykštė.

Tad protas reikalingas tik tam, kad praradus orientaciją apmastyti ir suvokti kryptį.

Dvi priešingas kryptis reiktų aiškiai skirti.

Konfliktinėje gyvenimo situacijoje galima save užkasti gyvą arba atvirkščiai išlysti iš jos su pozityviomis emocijomis ir gyvybingumu.

Tas dvi priešingas kryptis rekomenduojama prajausti.
Kiekvienas gali tai pajausti instinktyviai.

Tai dvi priešingos, nesuderinamos būsenos kai protas neigia ir užsiveria nuo savo išorinio pasaulio, poliarizuojasi negatyvių emocijų link ir atvirkščiai priima, atsiveria savo įšoriniam pasauliui, poliarizuojasi pozityvių emocijų link.

Pakreipti savo protą pozityvių emocijų link, poliarizuoti į atsivėrimą ir yra harmoninga kryptis traukianti save už ausų iš pelkės.

Konfliktinėje gyvenimo situacijoje neigimo reakcija , kritika, pyktis, pažeminimo jausmas, įsižeidimas, susierzinimas yra neišvengiama.

Tibete praktikuojantys tantrą jogą svajodavo apie tai, nes jeigu nėra neigimo reakcijos tai nėra ir ką transformuoti.

Todėl tikra pscihotechnika tai ne iš anksto suplanuota reakcija priimti nemalonią situaciją, bet įprasta neigimo reakcija, kuri ir gali būti transformuojama.
Nuodai transformuojami į nektarą.

Pyktis pavirsta į didžiulę meilę.
Tupumas pavirsta į didžią išmintį.
Išdidumas pavirsta į didžią ramybę.
Pavydas pavirsta į didį atvirumą.
Aistringas troškimas pavirsta į didį dosnumą.
Linijiškumas transformuojasi į lygybės išmintį.

Pavyzdžiui, išminties prote nėra tokios linijinio proto savybės kaip pirmenybės atidavimas . Kadangi nebėra linijiškumo, tai nebėra ir priežasčių - pasėkmių .

Linijiniam protui konfliktinėje gyvenimo situacijoje būdinga nagrinėti priežastis, kodėl?

Išminties prote visa tai atkrenta, jis nenagrinėja kodėl?
Jis priima faktą.
Panašiai kai religingas priima Dievo valią be jokių kodėl, už ką ir t.t.
Skausminga?
Taip.

Skausmas tai ir yra ribinė būsena.

Transformuoti skausmingą situaciją į malonumą yra pscihotechnika.

Kadangi transformacijos pscihotechnikoje tyko nemažai spąstų, tai senovės Tibete ilgai ieškodavosi tinkamo mokytojo. Kadangi kiekvienas žmogus yra individualus, tai transformacijos objektu vienam tapdavo pavydas, kitam pažeminimo jausmas, trečiam pyktis ir t.t.

Transformacijoje neapseinama be pojūčių, jie vaidina svarbų vaidmenį, rega, klausa, kvėpavimas, uoslė, skonis, lytėjimas. Juos išnaudojant yra pasiekiamos kokybiškos sąmonės būsenos, pozityvios emocijos.

Dažniausiai konfliktinėje gyvenimo situacijoje transformacija įvyksta kai nebėra pasirinkimo (įvarytas į kamputį). Tada vyksta arba... arba.

Kai tai įvyksta, paskesni konfliktai spendžiasi paprasčiau.

Tai išeina, kad yra būtinos ir visada būna dvi skirtingos būsenos. Tai neišvengiama nė vienam žmogui. Tik pasireikšti jos turi ne visomis blogybėmis, o kažkuria pasirinktinai.

Ir tai suvokiant, negatyviąją dalį galima pakelti lengviau, priimant tai kaip neišvengiamą būtinybę, kuri baigsis. Tik pakentėti reikia. Lyg skausmą, kol suveiks nuskausminamieji vaistai. Ir neprisigalvoti sau kokių nors dar savęs neigiamybių, kurias gali pagimdyti tos neigiamos būsenos apraiška.

Gal čia galime rasti ir posakio "Laikas gydo" šaknis?
Papildyta:

be rėmų,
aš keičiu savo nuomonę
Tai, ką parašiau, neneigiu. Tik tai reikia priskirti kitai operai.

...o mane kartais suima spontaniškas trumpalaikis pyktis, kuris būna priežastis šią esamą situaciją, sukėlusią šį specifinį pyktį, kardinaliai pakeisti, nutraukti, užbaigti...
Aš nemažai kartų gyvenime esu pasakiusi:"Kaip gerai, kad mane tada įsiutino"

Žodžiu, su tavimi ir manimi viskas tvarkoje
Tik renkamės skirtingas blogybes.

Ačiū, Vanduo