Taip, laikas gydo žaizdas. Po nakties įšaušta rytas, po žiemos ateina pavasaris. Bet laikas, kiekvienam skirtingai gali ir užsitęsti.
Tad transformacijos pscihotechnikos paskirtis sąmoningai sutrumpinti tą laiką iki minimum.
Tai menas sąmoningai valdyti.
Iš slogios būsenos nelaukiant pereiti į priešingą būseną.
Tai gebėjimas susikūrti būsenas.
Kokia būsena tokie įvykiai, situacijos, aplinkiniai.
Tad transformacijos pscihotechnika tai sąmoningas savo gyvenimo, situacijų, įvykių, savijautos, emocijų, gyvybingumo valdymas.
Sakyčiau, kad laikas negydo žaizdų.
Laikas duodamas, tam kad patys jas užgydytume.
Laikas duodamas, tam kad patys jas užgydytume.
QUOTE(dziugu @ 2011 12 08, 20:14)
Dažniausiai konfliktinėje gyvenimo situacijoje transformacija įvyksta kai nebėra pasirinkimo (įvarytas į kamputį). Tada vyksta arba... arba.
Aš kitaip tai pavadinčiau (įvarymas į kampą gali būti per vėlu) -
geraširdį šunį tampo tampo tampo už ūsų, jis kenčia, atleidžia, kenčia kenčia...kol ties tam tikra riba kad capteli tampančiam į ranką, kad tampančiajam ilgam nebelieka noro tampyti už ūsų. Arba tas noras dingsta visam laikui
Tibetiečiai praktikuojantys tantrą jogą vengdavo tuščių filosofavimų, juos domindavo tik konkrėtus patologinių, griaunančių gyvenimą būsenų transformacija.
Kaip sakoma, kiekvieno žmogaus slaptame vidiniame pasaulyje yra visko, aistrų susijųsių tiesiog su stipriais nukrypimais, prisirišimų,keršto, pavydo kaip sakoma tylus, užlėptas pasaulis, kuriame visokia velniava veisiasi.
Todėl prieš tą velniavą agituojama ne kovoti, ne stengtis išgyvendinti, bet kai ji pradeda griauti gyvenimą transformuoti.
Kad ir biblijoje Magdelena buvo prostitutė, po to visa tai transformavosi.
Kaip sakoma tikri gyvenimo mokytojai ar šventumas slypi velniavoje.
Jeigu transformacija įvyksta, tai buvęs invalidas ar alchogolikas, vagis, sukčius ar kekšė gali tapti tikru gyvenimo mokytoju gebančių padėti ne tik sau bet ir kitam.
Nes tokie žmonės turi patologišką patirtį iš kurios sugebėjo sėkmingai išsikapstyti.
Tibeto jogoje yra sakoma, kad nelaimės, negandos, nesėkmė ligos yra aukščiausias mokytojas.
Kaip sakoma, kiekvieno žmogaus slaptame vidiniame pasaulyje yra visko, aistrų susijųsių tiesiog su stipriais nukrypimais, prisirišimų,keršto, pavydo kaip sakoma tylus, užlėptas pasaulis, kuriame visokia velniava veisiasi.
Todėl prieš tą velniavą agituojama ne kovoti, ne stengtis išgyvendinti, bet kai ji pradeda griauti gyvenimą transformuoti.
Kad ir biblijoje Magdelena buvo prostitutė, po to visa tai transformavosi.
Kaip sakoma tikri gyvenimo mokytojai ar šventumas slypi velniavoje.
Jeigu transformacija įvyksta, tai buvęs invalidas ar alchogolikas, vagis, sukčius ar kekšė gali tapti tikru gyvenimo mokytoju gebančių padėti ne tik sau bet ir kitam.
Nes tokie žmonės turi patologišką patirtį iš kurios sugebėjo sėkmingai išsikapstyti.
Tibeto jogoje yra sakoma, kad nelaimės, negandos, nesėkmė ligos yra aukščiausias mokytojas.
QUOTE(Elysa @ 2011 12 08, 19:18)
Aš kitaip tai pavadinčiau (įvarymas į kampą gali būti per vėlu) -
geraširdį šunį tampo tampo tampo už ūsų, jis kenčia, atleidžia, kenčia kenčia...kol ties tam tikra riba kad capteli tampančiam į ranką, kad tampančiajam ilgam nebelieka noro tampyti už ūsų. Arba tas noras dingsta visam laikui
geraširdį šunį tampo tampo tampo už ūsų, jis kenčia, atleidžia, kenčia kenčia...kol ties tam tikra riba kad capteli tampančiam į ranką, kad tampančiajam ilgam nebelieka noro tampyti už ūsų. Arba tas noras dingsta visam laikui
Kaip suprantu, tame ir menas, kad būtų viskas vietoje ir laiku...
Tarp kitko
Tiek smuklė ir bažnyčia yra super, tik viskam savas laikas.
Kadangi linijiniame prote yra tokia savybė kaip hierarchija, tai jis vieną iškelia, sureikšmina, o kitą pažemina, paniekina.
Išminties prote hierarchiją keičia lygybės išmintis.
Viskas tampa tolygiai svarbu, bet skirtinga. Kaip ir metų laikai.
Viskam sava vieta, savas laikas ir saikas.
Tiek smuklė ir bažnyčia yra super, tik viskam savas laikas.
Kadangi linijiniame prote yra tokia savybė kaip hierarchija, tai jis vieną iškelia, sureikšmina, o kitą pažemina, paniekina.
Išminties prote hierarchiją keičia lygybės išmintis.
Viskas tampa tolygiai svarbu, bet skirtinga. Kaip ir metų laikai.
Viskam sava vieta, savas laikas ir saikas.
QUOTE(be rėmų @ 2011 12 08, 10:31)
Šiaip tai labai gerai, kad klausimai susieti būtent su santykiais. Tarkim, aplinkoj yra kažkas, kas erzina, na, kad ir kiaurom dienom zyziantys vaikai, bendradarbiai, rutina, artimas žmogus. Jei protas pajėgus suprasti, pastebėti, kad kyla susierzinimas, tai kur reiktų kreipti dėmesį, į ką? Stebėti susierzinimą? Nes jei apsimetam, kad tai neerzina, susierzinimas kyla dar stipriau, tada jau ir ant savęs tuo pačiu, kad susierzinom. Arba kita situacija, kai kažkas iš aplinkinių pratrūksta ir išpila savo pyktį tiesiai kitam ant galvos, ką reikia pastebėti tokiu atveju savo prote? Kaip šiuo atveju?
Dėmesį reiktų kreipti į TAO, JAN, tai yra atsivėrimo būsenos stoką.
Jeigu atsivėrimo būsena silpna, tai susierzinimas, dirglumas greitai pasireikš.
Ypatingai svarbu yra ryte išlipus iš lovos nešokti į reikalus, o primiausia susikūrti savyje atsivėrimo būseną (ALLA).
Su maloniu įkvėpimu išsiražyti, įvesti save į lengvumą kūne ir pscihikoje.
Kūnas išsitiesina, išsitempia į įlgį, apima lengvumo jausmas, norisi šokinėti, pscihikoje žavėjimasis, nežinomybė ką atneš nauja diena, jokių išankstinių nuostatų, žinojimo. ( ALLA) fazė.
Laukimas kažko neįprasto.
Kai mes miegame, tai būname gilioje užsivėrimo būsenoje nuo įšorinio pasaulio Chum, IN.
Todėl prabudus turėtume išgyventi savyje rytą, pavasarį, atsiverti, vidiniai organai plastiškai poliarizuojasi iš užsivėrimo būsenos į atsivėrimą, iš IN procesų į JAN.
Organizme ir pscihikoje kaip po gilios žiemos išgyvenamas pavasaris.
O reikalai, tai jau aktyvaus užsidarymo fazė UNG, ULU( ruduo).
Kadangi gamtoje atgal ėjimo nėra, tai iš žiemos į rudenį, arba iš gylaus miego į aktyvius reiklaus yra destruktyvus ėjimas.
Palaipsniui atsiranda TAO, atsivėrimo fazės deficitas.
Kuo silpnesnė pavasario fazė, tuo greičiau išsibaigs aktyvaus užsidarymo fazė ir prasidės savęs prievartavimas valios pastangomis, reikia, būtina.
Svarbus ir proto stebėtojo vaidmuo.
Jis turi atskirti, pastebėti linijinio proto savybes ir joms nebendrininkauti, nesivęlti į jo provokacijas.
QUOTE(Vanduo @ 2011 12 08, 20:47)
Tai menas sąmoningai valdyti.
Iš slogios būsenos nelaukiant pereiti į priešingą būseną.
O ar taip nesigauna dirbtinis būtinos būsenos nutraukimas?
Nemalonus jausmas nutraukiamas, bet kas dirbtina, kaupiasi gal be pojūčių. Persipildžius gali įvykti sprogimas...gal.
Arba:
"Tibeto jogoje yra sakoma, kad nelaimės, negandos, nesėkmė ligos yra aukščiausias mokytojas."
Prarandamas mokytojas, mainais į nemalonios būsenos greitą atsikratymą.
Galvočiau gal, kad nei per ilgai, nei per greit nėra gerai.
Tik koks galėtų būti optimalus laikas...?
Jei labai greit - net emocinės atminties neišliks. Klaidos kartojimas garantuotas, jei jai susidarys sąlygos.
QUOTE(Vanduo @ 2011 12 08, 23:40)
Dėmesį reiktų kreipti į TAO, JAN, tai yra atsivėrimo būsenos stoką.
Jeigu atsivėrimo būsena silpna, tai susierzinimas, dirglumas greitai pasireikš.
Ypatingai svarbu yra ryte išlipus iš lovos nešokti į reikalus, o primiausia susikūrti savyje atsivėrimo būseną (ALLA).
Laukimas kažko neįprasto.
Todėl prabudus turėtume išgyventi savyje rytą, pavasarį, atsiverti, vidiniai organai plastiškai poliarizuojasi iš užsivėrimo būsenos į atsivėrimą, iš IN procesų į JAN.
Jeigu atsivėrimo būsena silpna, tai susierzinimas, dirglumas greitai pasireikš.
Ypatingai svarbu yra ryte išlipus iš lovos nešokti į reikalus, o primiausia susikūrti savyje atsivėrimo būseną (ALLA).
Laukimas kažko neįprasto.
Todėl prabudus turėtume išgyventi savyje rytą, pavasarį, atsiverti, vidiniai organai plastiškai poliarizuojasi iš užsivėrimo būsenos į atsivėrimą, iš IN procesų į JAN.
Dėkui už paaiškinimą.
Būna, kad jei supurtymas, konfliktas stipresnis ir jei jau pastebim atsivėrimo būsenos stoką, būtent atsivėrimo nebuvimas tampa pačiu didžiausiu vidiniu nepasitenkinimu, nepriėmimu. Ir jausmas toks, lyg akligatvyje galva į plytų sieną. Gaunas kaip užburtas ratas. Ir sąmoningai čia jau nieko nepadarysi, kaip rašei anksčiau- arba ta būsena yra, arba nėra. Ir gal tik vienas būdas padeda: stengtis išlaikyti žinojimą, tikėjimą, kad tai atsivers paskui, vėliau, kad šiuo metu ta būsena tikrai yra, bet jinai tarsi saulė po debesim- vėjo malone debesys bus nupūsti į šoną.
Sakyčiau, kad būtent tam rekomenduojama ryte keltis anksčiau ir melstis prieš dienos darbus ir reikalus.
o čia pasiskaitymui
http://issuu.com/hud...kos_akibrokstai
Iš ten:"Jei į batą įkrito akmenukas, labai sunku išlikti stebėtoju "
Kokie yra transformacijos metodai?
