Aš ir mano autistas

na bent jau aš viska suprantu tiesiogiai...juk daug tėvų per vaikus realizuoja savo svajones...ir net ne visada tėvų ir vaikų norai sutampa...na bet čia kita tema...o F atveju aš suprantu taip, kad dabar jos mamos tikslas ir noras yra matyti dukrą laimingą, įgijusią svajonių specialybę...jei jos mama nori ir gali sau tą leisti, tai kodėl mums tai turi rūpėti galbūt vėliau ji turės kitų svajonių, kurias realizuoti jau galės padėti dukra....


diskusijos gerai, džiaugiuosi, kad ši tema atgijo....tik vietomis jos man pasirodė netaktiškos...

diskutuojant daznai atrodo vienaip, skaitant - kitaip - todel ir yra virtuali erdve... Butu realus pokalbis, reali diskusija - galbut viskas butu pasisuke kitaip

Negali sau leisti, nes mes labai neturtingai gyvenam, ji uždirba minimumą, o aš išvis nieko. Jai liūdna, kad man taip nesiseka su studijom.

Prisijungiu ir randu 11 puslapiu prikalbeta - neblogi tempai...
CP-o Jokubas galbut sava kalba kalba kazka-balbatuoja? Ar jis aplamai pagrinde tyli tiesiog?

Vistiek man mistika tas autizmas. Nu kaip gali vaikai, gana gerai suvokiantys kalba-patys nekalbet???

Mes irgi po truputi mokomes. Tarkim mano sunus neblogai supranta komandas- paprasytas nunesa siuksle i siuksline, paduoda visus prasomus daiktus, netgi sakau "nunesk tetei kaklaraisti"-paima ir nunesa, paduoda jam, na vykdo tikrai nemazai ivairiu komandu. Is to man atrodo, kad kalba jis suprantai gana neblogai. Bet va pats nieko nepasako, nors istisai balbatuoja savo kalba kazka..

Sveikos, merginos.

Kadangi eilinį kartą sergu (jau sunerimusi - reikia imunologinius tyrimus pasidaryt, nes kažkokia nesąmonė darosi), tai galiu ir prie kompo pasmaksoti ilgiau - T su mano tėvukais.

Scintilla, nemanau, kad kuri nors iš mūsų norėjo būti netaktiška.
Jei tave sutrikdė mano pavyzdys dėl išlaikymo - atsiprašau. Atsiprašau ir F, jei taip atsitiko. Tikrai nenorėjau to.

Gal šiek tiek paaiškinsiu savo poziciją.
Kaip mes visos žinom, autizmo spektro sutrikimo paliesti, visi labai skirtingi. Aišku, ateitis taip pat jų labai skirtinga.
Man patinka, kad F yra tikslo siekianti. Ir kaip minėjau, norėčiau, kad mano sūnus bent dalele toks būtų. Kad save kažkur realizuotų, kad siektų, tiesiog norėtų kažkuo būti, kas jam suteiks laimę. Ir mane tenkintų, jei tai truktų ir visą gyvenimą.

Tačiau viskas turi savo kainą.
Mano pavyzdys labai paprastas. Gal retesnis čia, mūsų skyrelyje, bet tikrai bent keletas mamų, kurios augina vienos savo autistuką, yra. Už SM erdvės jų tikrai daugiau.
Tai va. Kad išugdyti mūsų vaikučius reikia ne tik noro, reikia laiko, finansų, užsispyrimo, kantrybės ir sveikatos. Tą gal lengviau padaryti, kai yra su kuo pareigoms pasidalinti. Bet iš pokalbių susidariau, kad tuo dažniausiai užsiima mamos. O ką daryti, jei mamos dar dirba, mokosi?
Praeitais metais vieną savaitę aš miegojau 5 valandas. Kėliausi į darbuką 5.30, grįždavau iš jo, pabūdavau su savo pūkuotuku T keletą valandų ir mokiausi, laikiau egzaminus. Vėliau kartais valandą numigdavau, kartais jos neturėdavau. Į dušą ir toliau į darbą. Tai tokia savaitukė. Tačiau trejetą metų aš miegodavau į parą nuo 2 iki 4 valandų. Tokia mano kasdienybė. Ar lengva? Ne, nemanyčiau. Aš net ir to negalėčiau daryti, jei nebūtų mano artimųjų, kurie mums padeda. Be galo daug.
Taip, tai mano pasirinkimas, nes tai nepirmas mano įgytas universitetinis išsilavinimas. Tačiau kiekvienas mano žingsnis, po T gimimo, yra visiškai susietas su juo. Nes taip darau, žvelgdama į ateitį - gal po keletos metų gyvenimas visiškai pasikeis ir įgyta profesinė kvalifikacija tiesiog padės mums išgyvent. Be to, tai žinios, kurios padeda man su T.

Aš noriu pasakyti, kad yra mūsų autistukai ir kaip nedaloma dalis esame mes, su savo siekiais, svajonėmis, poreikiais.
Beveik visada jie susiniveliuoja, nes išeities nėra. Kartais galima pasiekti kažką daugiau, bet tai tiesiog turi KAINĄ.
Mano atveju - tai mano sveikata.

Bet aš mama. Mano svajonė - T laimė. Nes aš laiminga, kai laimingas jis.

Gražiai čia parašei, Pou.
Mano ryšys su vaiku panašus.
Šiame pasaulyje ji - Don Kichotas, o aš - jos Sanča Pansa.

Kriiste, klausei ką daryčiau " jei jis "soktu auksciau bambos" ? nebandytumet atvest i realesni kelia?" Paprastai AS turi labai siaurą juos dominančią sritį, aš džiaugiuosi bet kuo, jei tik tuo susidomi mano vaikas. Kažkada maišais pirkau kareivukus, po to žemėlapius, dabar leidžiu daryti penkias pamokas į priekį istorijos pratybų. Manau, jei mano vaikas sugalvotų šokti aukščiau bambos, jam pavyktų ir aš padėčiau viskuo, kuo tik galėčiau.
Gerbiu visus žmones, kurie neplaukia pasroviui, juk jei turi svajonę, ji išsipildo. Bent man taip visada nutinka. Man neįtinka dabartinė mano sūnaus mokymo programa, nes namų darbai užduodami man, bet ne mano vaikui, neįtiko jį gydžiusi psichiatrė, nepatinka tai, kad mokykla neatsižvelgia į PPT rekomendacijas, todėl imuosi naujų veiksmų, kaip pasiseks, parašysiu vėliau.

As gi Didzioji Verkslentoja cia... Net asara isspaude tokie grazus zodziai...

Cute, geresnio apibūdinimo nesurasčiau.

LisJa, bučkis tau.

Matyt esu labai bloga mama, bet jos gyvenimas - yra jos, mano - yra mano. Mano uzduotis, misija - ismokint ja gyvent savarankiskai, pasirupint pacia savim. Jos AS - yra jos beda, stengiuos jai padet issisprest del jo kilusias problemas, bet nezadu aukot viso savo gyvenimo, savo pomegiu, poreikiu, malonumu jos uzgaidoms - jei ji kazka svajos, kazko sieks - to pasiekt tures pati, savo jegomis, as galesiu tik patarti is sono, kazkiek padeti, bet neaukotis

Net neabejoju, kad tu esi nuostabi mama. Beje, juk specialybę rinkaisi ne šiaip sau, tiesa
Bet kaip minėjau, kiekvienam autistui kelias nustiestas savo, pagal gebėjimus, spec. poreikius, galų gale pamėgius.
Mano šeima stengiasi, viską pritempt kuo arčiau realybės. Koją pakišo antrasis regresas. Dabar vėl judam pirmyn.
T diagnozė - vaikystės autizmas, dažniausiai suteikiama vaikams, kuriems vyrauja vidutinis - sunkus autizmas. Jam ne Aspergerio sindromas. Tad natūralu, kad mūsų išeitis šiek tiek kitokia. Bet mes stumiamės.
Aš ne aiškiaregė, nežinau kas bus toliau. Bet dabar mes stengiamės svajones materializuoti.