Sveikinimai 
Pasakoju:kai trečiadienį vizitavo soc'ė Pupa viešėjo pas močiutę.Soc'ė labai nemandagiai pakeltu tonu išburbėjo,kad apie jos vizitą žinojau iš anksto ir pasielgiau taip visaip neatsakingai,nemandagiai ir visaip kitaip išvežus vaiką būtent tada,kai turėjom laukti jos.Šiandien vežiau trynukus į pasimatymą su sesėm ir Pupą pas soc'ę į apklausą.Bet ji pareiškė,kad mes nesitarėm 
ir ji neturi laiko...Pasakiau,kad per tą laiką,kol replikuoja man,jau būtų pasikalbėjus su vaiku,bet atsakymas:pabendravimui reikia mažiausia pusvalandžio.Išvažiavo po 40 minučių.Nežinau,čia kažkokie principai,kažko siekiama?Išeidama primigtinai kartojo,kad paskambins man dėl kito susitikimo datos.Pasakiau,kad vaiką aš atvežiau,dėl kito susitikimo tarsimės po trijų mėn.Grįžus radau e mail su pageidavimu pasiūlyti bent tris man tinkamas datas jos vizitui...
Ar aš durna,ar konfliktiška,ar dar kokia?Šitos situacijos nesuprantu
ir ji neturi laiko...Pasakiau,kad per tą laiką,kol replikuoja man,jau būtų pasikalbėjus su vaiku,bet atsakymas:pabendravimui reikia mažiausia pusvalandžio.Išvažiavo po 40 minučių.Nežinau,čia kažkokie principai,kažko siekiama?Išeidama primigtinai kartojo,kad paskambins man dėl kito susitikimo datos.Pasakiau,kad vaiką aš atvežiau,dėl kito susitikimo tarsimės po trijų mėn.Grįžus radau e mail su pageidavimu pasiūlyti bent tris man tinkamas datas jos vizitui...Ar aš durna,ar konfliktiška,ar dar kokia?Šitos situacijos nesuprantu
Nežinau kaip ten pas jus yra priimta, bet sakykim man kažkaip atrodo ir atrodė, kad jei jau kas iš tų tarnybų eina pas mus- tai vaikus pamatyti tikrai norės. Man paprasčiau yra konfliktinių situacijų lygioj vietoj nekelti. Nei jos man, nei vaikams nereikalingos.
Dėl pasikalbėjimų. Pas mus ir iš viso yra uždaras režimas. Artimuosius, su kuriais noriu pasikalbėti ir kada- pasikviečiu, informuoju iš anksto, kaip ir likę visi mano kolegos. Ir tas kas ateina ne tuo laiku, net jei aš tuo metu spjaudau gaudau ir virvutes veju, tai visvien apie nieką ir nesikalbu. Todėl, kad išsamiems pokalbiams aš nepasirengus. Tam visviena reikia pasirengti. Ką paklausti, kaip paklausti, apie ką informuoti.
Tai taip ir čia. Net jei tavo akim ji ir visai laisva, tai dar nereiškia kad taip ir yra. Gal ji visai kitiems dalykams nusiteikus, net jei mintys ir apie balių, tai vis vien tai jos reikalai. Galų gale yra telefonas ir įspėti, paprašyti, paklausti ar priims, gal jai apskritai reikia patikrinti namų aplinkoj. Kiekvienas turi savo užduotis.
Iš viso jokios tragedijos nematau, išskyrus paniką. Nustok panikuoti ir viskas bus gerai. Parašyk tą datą, kada būsit namie ir būkit. Ir be panikos.
Dėl pasikalbėjimų. Pas mus ir iš viso yra uždaras režimas. Artimuosius, su kuriais noriu pasikalbėti ir kada- pasikviečiu, informuoju iš anksto, kaip ir likę visi mano kolegos. Ir tas kas ateina ne tuo laiku, net jei aš tuo metu spjaudau gaudau ir virvutes veju, tai visvien apie nieką ir nesikalbu. Todėl, kad išsamiems pokalbiams aš nepasirengus. Tam visviena reikia pasirengti. Ką paklausti, kaip paklausti, apie ką informuoti.
Tai taip ir čia. Net jei tavo akim ji ir visai laisva, tai dar nereiškia kad taip ir yra. Gal ji visai kitiems dalykams nusiteikus, net jei mintys ir apie balių, tai vis vien tai jos reikalai. Galų gale yra telefonas ir įspėti, paprašyti, paklausti ar priims, gal jai apskritai reikia patikrinti namų aplinkoj. Kiekvienas turi savo užduotis.
Iš viso jokios tragedijos nematau, išskyrus paniką. Nustok panikuoti ir viskas bus gerai. Parašyk tą datą, kada būsit namie ir būkit. Ir be panikos.
Alfija,bet ji pati mus pasikvietė,nustatė datą ir laiką Galėjau mažiukus vest į darželį,o su dičkėm ir vyru ką nors nuveikt besibaigiančių atostogų proga,nes vyras neaišku po kiek laiko turėjo laisvą šeštadienį ir vėl neaišku kada bus tokia šventė.Būčiau visai netempus nei jo,nei Pupos į tą įstaigą...
Mūsų šeimai du kartai į savaitę bendravimo su ja tikrai per daug,bet galvojau,ai,atliksiu,bus ramu tris mėn
Galėjau mažiukus vest į darželį,o su dičkėm ir vyru ką nors nuveikt besibaigiančių atostogų proga,nes vyras neaišku po kiek laiko turėjo laisvą šeštadienį ir vėl neaišku kada bus tokia šventė.Būčiau visai netempus nei jo,nei Pupos į tą įstaigą...Mūsų šeimai du kartai į savaitę bendravimo su ja tikrai per daug,bet galvojau,ai,atliksiu,bus ramu tris mėn
QUOTE(alfija @ 2011 10 31, 17:25)
Ir tas kitų menkinimas tai irgi yra - Duksiui nieko nesako kažkodėl, o prie kitų kabinasi. Prie vaikų, mokytojos.
Skaičiau skaičiau, mintyse romaną dėliojau.. Ir atradau sakinį kuris atsako į visa tai, ką norėjau čia parašyti.
Manau, kad nėra menkinimo. Tėra susimenkinimas. Net vaikams. Visa yra pamokos. Jos ne veltui duodamos ir išmokstamos. Visada išmokstamos, jei tik yra noras mokytis.
Pasaulis visada prasideda nuo žmogaus. Man visiškai nekeista, kad prie Duksio nelimpa gyvenimo purvas. O jei ir limpa - tai vaikis, kuris moka nepykti ir nevertinti. Mes esam išmokę pernelyg vertinti aplinką, tad patys ir kenčiam nuo to vertinimo.
QUOTE(Paragintoji @ 2011 11 06, 03:22)
Skaičiau skaičiau, mintyse romaną dėliojau.. Ir atradau sakinį kuris atsako į visa tai, ką norėjau čia parašyti.
Manau, kad nėra menkinimo. Tėra susimenkinimas. Net vaikams. Visa yra pamokos. Jos ne veltui duodamos ir išmokstamos. Visada išmokstamos, jei tik yra noras mokytis.
Pasaulis visada prasideda nuo žmogaus. Man visiškai nekeista, kad prie Duksio nelimpa gyvenimo purvas. O jei ir limpa - tai vaikis, kuris moka nepykti ir nevertinti. Mes esam išmokę pernelyg vertinti aplinką, tad patys ir kenčiam nuo to vertinimo.
Manau, kad nėra menkinimo. Tėra susimenkinimas. Net vaikams. Visa yra pamokos. Jos ne veltui duodamos ir išmokstamos. Visada išmokstamos, jei tik yra noras mokytis.
Pasaulis visada prasideda nuo žmogaus. Man visiškai nekeista, kad prie Duksio nelimpa gyvenimo purvas. O jei ir limpa - tai vaikis, kuris moka nepykti ir nevertinti. Mes esam išmokę pernelyg vertinti aplinką, tad patys ir kenčiam nuo to vertinimo.
savęs susimenkinimas žinoma yra. Bet yra ir sąmoningas menkinimas kitų. Pūras atskiru punktu išskyrė. Kad būna dar ir taip. Ir kad nepainioti ir atskirti.
Ir tai skamba va taip- mokytojai, kaimynėms - tavo per storas užpakalis, ir reikia mokėt būti tokiai apsileidusiai, Su žmogum, kurio rūbai neturi firminių ženklų- nėra apie ką man kalbėti ir etc. Žodžiu kada nors atvažiuosi, pamatysi ir pati atskirsi - kas tai yra.
Visa tai yra išmokto elgesio ir sutrikusių emocijų dalis ir visa tai reikia tvarakyti. Bet tai yra taip.
QUOTE(alfija @ 2011 11 06, 08:40)
savęs susimenkinimas žinoma yra. Bet yra ir sąmoningas menkinimas kitų. Pūras atskiru punktu išskyrė. Kad būna dar ir taip. Ir kad nepainioti ir atskirti.
Ir tai skamba va taip- mokytojai, kaimynėms - tavo per storas užpakalis, ir reikia mokėt būti tokiai apsileidusiai, Su žmogum, kurio rūbai neturi firminių ženklų- nėra apie ką man kalbėti ir etc. Žodžiu kada nors atvažiuosi, pamatysi ir pati atskirsi - kas tai yra.
Visa tai yra išmokto elgesio ir sutrikusių emocijų dalis ir visa tai reikia tvarakyti. Bet tai yra taip.
Ir tai skamba va taip- mokytojai, kaimynėms - tavo per storas užpakalis, ir reikia mokėt būti tokiai apsileidusiai, Su žmogum, kurio rūbai neturi firminių ženklų- nėra apie ką man kalbėti ir etc. Žodžiu kada nors atvažiuosi, pamatysi ir pati atskirsi - kas tai yra.
Visa tai yra išmokto elgesio ir sutrikusių emocijų dalis ir visa tai reikia tvarakyti. Bet tai yra taip.
Taip. Dainius Pūras, aišku, kad teisus. Tik aš labai norėčiau, kad man kas pasakytų, kaip įmanoma pakeist tave supančią aplinką... Aš sau esu radusi būdą keist savo požiūrį. Kitaip man nepavyko, buvo žiauriai sunku, kartais, rodės, net kvėpuot negalėjau.
Vaikams tai yra dar ir vėl skirtingai. Žiauriau, sunkiau. Pas tave buvau ir dar būsiu. Apsileidimas - ir vėl tik kitų etiketės. Man beveik tas pats ką sako apie mane ir mano vaiką. Man kartais sako, kad manęs nemato ir bijo man skambint ir iš viso - kaip galima mažam miestely būt tokiai nematomai...
Net nežinau ką atsakyt, tada dažniausiai taip ir sakau: aš nevaikštau. Kartais važiuoju, bet simpatijos parduotuvėms nebejaučiu, maisto nuperka iš darbo važiuojantis vyras. Ir būtiniausiai šypsausi. Tas labai padeda man pačiai. Šypsena - galingas ginklas. Tai ir nuoširdumas ir atjauta nesuvokiančiam... Nes apskritai - aš jaučiuosi labai gerai, patinku pati sau, mano ketverių metų senumo ale labai gražus raudonas lietpaltis man labai tinka, nors visi jį iki skausmo pažįsta vien dėl to, kad dažniausiai vaikšto rudais ar dar kokiais nors bespalviais. Nu ir ką, kad esu vis su tuo pačiu? Užtat išsišiepus 
Gal nuo to raudonumo Jau susitaikiau, kad gyvenu bute ir kaimynai kartkartėm girdi, kaip rėkiu ant vaiko
Bet man svarbu, kad matau, jog vaikui viskas nuteka kaip nuo žąsies vanduo. Jis po minutės mane apkabina ir nelaiko pykčio. Nu bet aš gi tai logiškai baruosi Nu ale kaimynai tai tos mano logikos tai nepažįsta Kaimynai... Nu ką - jeigu jiems reikia kažką įvertint - lai tai būsiu aš. Kitus vertint lengviau nei save. Aišku, man ne tas pats, kaip į visa reaguoja mūsų paauglys. Aš esu tvirta išimtinai tik dėl savęs. Bet vis vien - esu kas esu, ir nuo vaikų taip pat nepasislėpsiu. Nu bandau nebijot aš tos aplinkos. Sunku nuo tos baimės, aš kitų baimių turiu. Aplinka - tikrai man ne pati didžiausia. Kol kas matau, kad ir mano sūniui ji ne didelis baubas. o toliau bus toliau. Tada ir žiūrėsim.
A, nu tiesa, mūsų paauglys kartais parypuoja, kas mums reiktų naujos mašinos, nes šioji... Na, švelniai tariant, vos važiuoja. Tačiau jam būna detaliai išaiškinta, kad po nuliova mašina dažnai slepiasi nuliovas nepilnavertiškumas, mašina yra tik susisiekimo priemonė ir dėkui jai už tai, kad ji pristato iš taško A į tašką B
Nus, jis su tuo kaip ir sutinka. Tačiau mes irgi suprantam, kad mašina yra ne tik susisiekimo priemonė, bet ji turi būti ir saugi. O sena mašina nėra saugi... Na, bet yra kaip yra
Smagu, kad tu dažniau jau čia mataisi, Paragintoji.
Naktį skaudėjo dygstantį dantį(protinį ) nemiegojau ir svarsčiau ką tu pasakei apie Duksį. Kad jis nevertina ir niekam neklijuoja etikečių. Iš tiesų taip. B et pas mus namuose taip ir yra, mes kitaip priimam žmones ir jų nevertinam. Visi. Užaugusios merginos, didieji berniukai.
Mažąjąm , pripratusiam gyventi pagal naujalietuvių gyvenimo būdą ir stilių yra ne lengva pritapti. Bet jis stengiasi. Jis stiebiasi iki Duksio. Ir kai mažąjąm kyla noras pabaksnoti į kažką pirštu, ir pavardinti kuo jau jis ten prastas, tai didysis tik pečiais patrauko ir sako- aš nesuprantu. Tas nesuprantu eina taip iš giliai ir taip nuoširdžiai, kad mažasis susigūžta ir bando prie brolio lygio prisitempti. Jam ypatingai yra svarbi jo nuomonė. Vakar tau telefonu sakiau, kad šalia Džiugo nori ar nenori- visi darosi geresni.
Yra labai negerai, kad suaugusieji į mažojo tokius pastebėjimus, pasakymus reaguoja skaudžiai ir su pykčiu, bet tikriausia kitaip būti negali. Kaip kad mokyklos direktorė, tai įskaudinta ir ašarą nubraukė. Vaikas turėjo burtų lazdelę, ji jį pašnekino- ir jis jai atsakė, kad ją nori užburti jog ji pas plastikos chirurgą nueitų, kad neturėtų tų baisių raukšlių ir nebūtų senė.
Blogai todėl, kad tam vaikui geriausia pažįstamas yra neigiamas dėmesys, ir kad jis moka tik blogu ir labai blogu elgesiu dėmesio reiklauti.
Mokomės kitaip. Po truputį. Perspektyvoj matau, kad išmoksim gyventi kitaip.
Turbūt ir vaiknamio(kaip jie vadina) prisirinkęs yra va tokių riksmų- mane kankina, valgyt neduoda, ir etc. Tai iš viso neturi jokio realaus pagrindo tuo metu, bet...gal kažkas atlėks, gal kažkam čia bus baisu. Nukritęs rėkia, daužo galvą. Neruošiu pamokų ir bum bum bum galva į grindis. Kartą pataikė skaudžiai- trečia diena net nemėgina tos galvos daužyti.
Ryte sutikom kaimynę ant laiptų, senutė buvus pedagogė. Ji ir sako, visi jūsų vaikai tokie geri, kam gi jūs šitą vargą paėmėt, mes gi girdim kaip jis taip elgiasi. Ėjom iki mokyklos tylom- svarstė svarstė visą kelią kažką- atsisveikinant sako- aš būsiu geras kaip visi MANO BROLIAI IR SESĖS.
Taip ir lipam. Man tai yra rodikliai, kad pasikeis, o jam sunkus darbas keistis. Būna dienų, kai labai sunku jį mylėti, bet visi sprendimai priimti. Ir jei pragyvenai vieną dieną, tai pragyvensi ir kitą, o trečią dieną gal kas nors ir pasikeis.
Naktį skaudėjo dygstantį dantį(protinį
) nemiegojau ir svarsčiau ką tu pasakei apie Duksį. Kad jis nevertina ir niekam neklijuoja etikečių. Iš tiesų taip. B et pas mus namuose taip ir yra, mes kitaip priimam žmones ir jų nevertinam. Visi. Užaugusios merginos, didieji berniukai.Mažąjąm , pripratusiam gyventi pagal naujalietuvių gyvenimo būdą ir stilių yra ne lengva pritapti. Bet jis stengiasi. Jis stiebiasi iki Duksio. Ir kai mažąjąm kyla noras pabaksnoti į kažką pirštu, ir pavardinti kuo jau jis ten prastas, tai didysis tik pečiais patrauko ir sako- aš nesuprantu. Tas nesuprantu eina taip iš giliai ir taip nuoširdžiai, kad mažasis susigūžta ir bando prie brolio lygio prisitempti. Jam ypatingai yra svarbi jo nuomonė. Vakar tau telefonu sakiau, kad šalia Džiugo nori ar nenori- visi darosi geresni.
Yra labai negerai, kad suaugusieji į mažojo tokius pastebėjimus, pasakymus reaguoja skaudžiai ir su pykčiu, bet tikriausia kitaip būti negali. Kaip kad mokyklos direktorė, tai įskaudinta ir ašarą nubraukė. Vaikas turėjo burtų lazdelę, ji jį pašnekino- ir jis jai atsakė, kad ją nori užburti jog ji pas plastikos chirurgą nueitų, kad neturėtų tų baisių raukšlių ir nebūtų senė.
Blogai todėl, kad tam vaikui geriausia pažįstamas yra neigiamas dėmesys, ir kad jis moka tik blogu ir labai blogu elgesiu dėmesio reiklauti.
Mokomės kitaip. Po truputį. Perspektyvoj matau, kad išmoksim gyventi kitaip.
Turbūt ir vaiknamio(kaip jie vadina) prisirinkęs yra va tokių riksmų- mane kankina, valgyt neduoda, ir etc. Tai iš viso neturi jokio realaus pagrindo tuo metu, bet...gal kažkas atlėks, gal kažkam čia bus baisu. Nukritęs rėkia, daužo galvą. Neruošiu pamokų ir bum bum bum galva į grindis. Kartą pataikė skaudžiai- trečia diena net nemėgina tos galvos daužyti.
Ryte sutikom kaimynę ant laiptų, senutė buvus pedagogė. Ji ir sako, visi jūsų vaikai tokie geri, kam gi jūs šitą vargą paėmėt, mes gi girdim kaip jis taip elgiasi. Ėjom iki mokyklos tylom- svarstė svarstė visą kelią kažką- atsisveikinant sako- aš būsiu geras kaip visi MANO BROLIAI IR SESĖS.
Taip ir lipam. Man tai yra rodikliai, kad pasikeis, o jam sunkus darbas keistis. Būna dienų, kai labai sunku jį mylėti, bet visi sprendimai priimti. Ir jei pragyvenai vieną dieną, tai pragyvensi ir kitą, o trečią dieną gal kas nors ir pasikeis.
QUOTE(alfija @ 2011 11 07, 08:42)
Smagu, kad tu dažniau jau čia mataisi, Paragintoji.
Naktį skaudėjo dygstantį dantį(protinį ) nemiegojau ir svarsčiau ką tu pasakei apie Duksį. Kad jis nevertina ir niekam neklijuoja etikečių. Iš tiesų taip. B et pas mus namuose taip ir yra, mes kitaip priimam žmones ir jų nevertinam. Visi. Užaugusios merginos, didieji berniukai.
Mažąjąm , pripratusiam gyventi pagal naujalietuvių gyvenimo būdą ir stilių yra ne lengva pritapti. Bet jis stengiasi. Jis stiebiasi iki Duksio. Ir kai mažąjąm kyla noras pabaksnoti į kažką pirštu, ir pavardinti kuo jau jis ten prastas, tai didysis tik pečiais patrauko ir sako- aš nesuprantu. Tas nesuprantu eina taip iš giliai ir taip nuoširdžiai, kad mažasis susigūžta ir bando prie brolio lygio prisitempti. Jam ypatingai yra svarbi jo nuomonė. Vakar tau telefonu sakiau, kad šalia Džiugo nori ar nenori- visi darosi geresni.
Yra labai negerai, kad suaugusieji į mažojo tokius pastebėjimus, pasakymus reaguoja skaudžiai ir su pykčiu, bet tikriausia kitaip būti negali. Kaip kad mokyklos direktorė, tai įskaudinta ir ašarą nubraukė. Vaikas turėjo burtų lazdelę, ji jį pašnekino- ir jis jai atsakė, kad ją nori užburti jog ji pas plastikos chirurgą nueitų, kad neturėtų tų baisių raukšlių ir nebūtų senė.
Blogai todėl, kad tam vaikui geriausia pažįstamas yra neigiamas dėmesys, ir kad jis moka tik blogu ir labai blogu elgesiu dėmesio reiklauti.
Mokomės kitaip. Po truputį. Perspektyvoj matau, kad išmoksim gyventi kitaip.
Turbūt ir vaiknamio(kaip jie vadina) prisirinkęs yra va tokių riksmų- mane kankina, valgyt neduoda, ir etc. Tai iš viso neturi jokio realaus pagrindo tuo metu, bet...gal kažkas atlėks, gal kažkam čia bus baisu. Nukritęs rėkia, daužo galvą. Neruošiu pamokų ir bum bum bum galva į grindis. Kartą pataikė skaudžiai- trečia diena net nemėgina tos galvos daužyti.
Ryte sutikom kaimynę ant laiptų, senutė buvus pedagogė. Ji ir sako, visi jūsų vaikai tokie geri, kam gi jūs šitą vargą paėmėt, mes gi girdim kaip jis taip elgiasi. Ėjom iki mokyklos tylom- svarstė svarstė visą kelią kažką- atsisveikinant sako- aš būsiu geras kaip visi MANO BROLIAI IR SESĖS.
Taip ir lipam. Man tai yra rodikliai, kad pasikeis, o jam sunkus darbas keistis. Būna dienų, kai labai sunku jį mylėti, bet visi sprendimai priimti. Ir jei pragyvenai vieną dieną, tai pragyvensi ir kitą, o trečią dieną gal kas nors ir pasikeis.
Naktį skaudėjo dygstantį dantį(protinį
) nemiegojau ir svarsčiau ką tu pasakei apie Duksį. Kad jis nevertina ir niekam neklijuoja etikečių. Iš tiesų taip. B et pas mus namuose taip ir yra, mes kitaip priimam žmones ir jų nevertinam. Visi. Užaugusios merginos, didieji berniukai.Mažąjąm , pripratusiam gyventi pagal naujalietuvių gyvenimo būdą ir stilių yra ne lengva pritapti. Bet jis stengiasi. Jis stiebiasi iki Duksio. Ir kai mažąjąm kyla noras pabaksnoti į kažką pirštu, ir pavardinti kuo jau jis ten prastas, tai didysis tik pečiais patrauko ir sako- aš nesuprantu. Tas nesuprantu eina taip iš giliai ir taip nuoširdžiai, kad mažasis susigūžta ir bando prie brolio lygio prisitempti. Jam ypatingai yra svarbi jo nuomonė. Vakar tau telefonu sakiau, kad šalia Džiugo nori ar nenori- visi darosi geresni.
Yra labai negerai, kad suaugusieji į mažojo tokius pastebėjimus, pasakymus reaguoja skaudžiai ir su pykčiu, bet tikriausia kitaip būti negali. Kaip kad mokyklos direktorė, tai įskaudinta ir ašarą nubraukė. Vaikas turėjo burtų lazdelę, ji jį pašnekino- ir jis jai atsakė, kad ją nori užburti jog ji pas plastikos chirurgą nueitų, kad neturėtų tų baisių raukšlių ir nebūtų senė.
Blogai todėl, kad tam vaikui geriausia pažįstamas yra neigiamas dėmesys, ir kad jis moka tik blogu ir labai blogu elgesiu dėmesio reiklauti.
Mokomės kitaip. Po truputį. Perspektyvoj matau, kad išmoksim gyventi kitaip.
Turbūt ir vaiknamio(kaip jie vadina) prisirinkęs yra va tokių riksmų- mane kankina, valgyt neduoda, ir etc. Tai iš viso neturi jokio realaus pagrindo tuo metu, bet...gal kažkas atlėks, gal kažkam čia bus baisu. Nukritęs rėkia, daužo galvą. Neruošiu pamokų ir bum bum bum galva į grindis. Kartą pataikė skaudžiai- trečia diena net nemėgina tos galvos daužyti.
Ryte sutikom kaimynę ant laiptų, senutė buvus pedagogė. Ji ir sako, visi jūsų vaikai tokie geri, kam gi jūs šitą vargą paėmėt, mes gi girdim kaip jis taip elgiasi. Ėjom iki mokyklos tylom- svarstė svarstė visą kelią kažką- atsisveikinant sako- aš būsiu geras kaip visi MANO BROLIAI IR SESĖS.
Taip ir lipam. Man tai yra rodikliai, kad pasikeis, o jam sunkus darbas keistis. Būna dienų, kai labai sunku jį mylėti, bet visi sprendimai priimti. Ir jei pragyvenai vieną dieną, tai pragyvensi ir kitą, o trečią dieną gal kas nors ir pasikeis.
Man labai gera čia. Tik aš linkus prasmegti, po to ieškoti ir nerasti prasmių, paskum su visu tuo kovoti ir niekur neiti
Aišku, man nesinorėtų tik mudviejų disputo, bet bus kaip bus, čia jau nei spausiu, nei kažką darysiu. Viskas gausis vitališkai.
Man mėnesį skauda kažkur tarp žandikaulių. Ale aš esu įpratus palaukt. Bet čia tik pati laukiu. Dėl artimųjų nerimauju daug daugiau. Aš pati nedelsčiau ko gera tik dėl aiškių uždegiminių pojūčių.
Žmonių jūs nevertinat. Tai yra aukso žodžiai. Jeigu kankinčiau save klausimais - gal uždusčiau beklausdama, ar tai Duksis ypatingas, ar tu - jūs. Bet kam to reikia?
Mat, Duksis yra be galo šviesus vaikas. Aš jį labai stipriai jaučiu, arba man taip atrodo. tas vaikis tikriausiai atmestų viską, o esmę pasiliktų sau. Man pačiai kartais atrodo, kad aš taip darau. Nes draugų turiu įvairiausių, kiekvienas savaip ypatingų. Duksis yra Duksis - kad žinočiau, daugiau pasakyčiau. Bet jis per protingas, kad kiti daug žinotų. Nu tik tujan irgi nesusirk nepilnavertiškumu
(juokauju )Jūsų visų mažius. Čia visiškai kita istorija. Man įsiminė ta direktorės ašara. O tai ko dabar ji verkia? Nu čia tai man visai neaišku. Atsiprašau, gal kažkiek juokinga. Musėk gal ji nepažino tokių vaikų, kaip manasis. Ogi manasis tai yra mokytojas iš didžiosios. Kartais pamatęs mane jis užrėkia: "mama, tu puikiai atrodai!" O - bet - tačiau. Kitą kartą jis užmeta akį ir išrėžia: "mama, nu tu tai šiandien baisiai atrodai"
Nežinau kokius pavyzdžius daugiau pateikt. Nenoriu būt negailestinga, bet visais panašiais atvejais - apie suaugusiųjų ašaras neturiu ką pasakyt. Gal žmonės daugiau neturi dėl ko verkt? Ir ką? Ir nieko. Pasižiūri į veidrodį ir supranti, kad vaikis teisus. O bet tačiau - ir aš jam pasakau - klausyk, tu turi tokią ar anokią problemą. O jis sako: "mama, gal man jaus skustis? Ar tau neatsibodo man ūsų pešiot?
Ir mes pasitarę nusprendžiam, ar ta barzda jau tikrai reikalinga skutimo, ar dar verta palaukt. Jis ir pats save apsižiūri veidrodyje, reziumuoja, kad barzda jau baisiai darko jo vaizdą , ale dar su skutimusi palauks iki Naujųjų, nes nėr jau toks ir baisus, kaip dar vis tik nenori skustis Paskui susidūriau su ne viena situacija. Kai buvo įskaudinta vaiko klasės auklėtoja. Vaikis jai kažką pasakė. ji man nutylėjo. Paskui vaikis man asmeniškai pasakė, kad jo manymu, ji nusišneka, nes neišmano to to ir ano... Žodžiu, aš vaikį norėjau išpert, bet sugebėjau aprėkt. o paskui nusiraminau ir... sau pačiai netikėtai atradau, kad vaikis... teisus. Jis TEISUS, blembački. Aišku, aš jam to nesakiau, bet man labai labai palengvėjo. Tada nurimau supratusi, jog jeigu aukėltoja nesusitvarko su savo vidinėm problemom - aš tikrai nesu kalta. Vaikio kitaip išauklėt nesugebėjau, nors tikrai dariau viską, ką sugebu ir galiu. O tai, kad jis nebijo - gal labiau jo privalumas, nei trūkumas?..
Kita vertus -aš tikrai nežinau. Bet aš taip pavargau galvoti - ar reikia kaltinti save, ar vaiką, ar gimdytojus?? Etiketes klijuot pasiruošę visi. O tegu pirma pabando kažką padaryt, o tada analizuot. O kita vertus - tegu ir nebando. Jų problemos, kad jie nebandė ir nežino. Ir ne mano problemos, kad jie tam tikra prasme - riboti. Aš irgi tam tikra prasme ribota. Bet aš tikrai dėl jų nežinojimo nesirgsiu. Va taip aš sau pačiai nusprendžiau.
Sveika, Paragintoji,
kaip gera vėl jus abi (su alfija) skaityti. Kažkaip derat, šviesiai skleidžiat savo apmąstymus. Sunku čia įsiterpti, baisu darną išardyt.
Tavo mažėlis jaudičkis rimtas ir ryšį išlaikei, kitaip negi tartųsi apie barzdą - vienas sau pasislėpęs problemas spręstų Nesistebiu, džiaugiuosi dėl jūsų.
Bijau, kad man laiko vaikams trūksta: vakar dičkis atėjo prašydamas pažaisti šaškėm. Aiškinu, kad pavargau, kad tuoj reikės ruoštis miegui, tada tas nu gerai tada nors šachmatais (ne taip mėgsta, nes sudėtingiau). Na gerai, šaškėm, o po to pyksta, kad aš nepastabi. Nu nepajėgus dar jis suprasti, kodėl...
Nežinau, mokau saviškius stengtis bnieko neskaudinti, taip pat ir tų kurie nederamai savo komleksus reiškia, net jei jie socialiai galingesni. Ir pati to mokausi, o mokslas tas neina taip lengvai. Nepasitenkinimą ar pyktį net rafinuotom netiesioginėm formom išreiškus bent tuo momentu palengvėja, o sublimuoti gerokai sunkiau...galų gale atrinkti, kada tiesiogiai sureguodamas žmogaus neįskaudinsi taip pat reikia išmokti, o ypač savitvardos, momento, reikalingo suvokimui. Vat čia mes su mažiais kartu dirbam...Dičkis jau dabar pykstančiam veiksmais broliui sako, kad šis nesuskaičiavo iki 3.
kaip gera vėl jus abi (su alfija) skaityti. Kažkaip derat, šviesiai skleidžiat savo apmąstymus. Sunku čia įsiterpti, baisu darną išardyt.
Tavo mažėlis jaudičkis rimtas ir ryšį išlaikei, kitaip negi tartųsi apie barzdą - vienas sau pasislėpęs problemas spręstų
Nesistebiu, džiaugiuosi dėl jūsų.Bijau, kad man laiko vaikams trūksta: vakar dičkis atėjo prašydamas pažaisti šaškėm. Aiškinu, kad pavargau, kad tuoj reikės ruoštis miegui, tada tas nu gerai tada nors šachmatais (ne taip mėgsta, nes sudėtingiau). Na gerai, šaškėm, o po to pyksta, kad aš nepastabi. Nu nepajėgus dar jis suprasti, kodėl...
Nežinau, mokau saviškius stengtis bnieko neskaudinti, taip pat ir tų kurie nederamai savo komleksus reiškia, net jei jie socialiai galingesni. Ir pati to mokausi, o mokslas tas neina taip lengvai. Nepasitenkinimą ar pyktį net rafinuotom netiesioginėm formom išreiškus bent tuo momentu palengvėja, o sublimuoti gerokai sunkiau...galų gale atrinkti, kada tiesiogiai sureguodamas žmogaus neįskaudinsi taip pat reikia išmokti, o ypač savitvardos, momento, reikalingo suvokimui. Vat čia mes su mažiais kartu dirbam...Dičkis jau dabar pykstančiam veiksmais broliui sako, kad šis nesuskaičiavo iki 3.
